Juozas RIBIKAUSKASKAD NEBŪTUME VIENIŠI
Sutikome jubiliejinius 2000-uosius, tačiau ir šventėms pasibaigus Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre tebetvyrojo šventinė nuotaika: čia buvo surengtas buvusių ir esamų suaugusių ugdytinių susitikimas. Po trumpo direktoriaus A. Kavaliausko įžanginio žodžio suskambo kanklės ir kalėdinių giesmių melodijos. Taip prasidėjo renginys, trukęs beveik keturias valandas.
Pirmoji dalis buvo skirta buvusių ugdytinių pasisakymams, dalijimuisi patirtimi, diskusijoms. Į renginį atvyko svečias iš Kybartų - vienas pirmųjų centro ugdytinių Gintaras Gaurys. Jis mokėsi dar Suaugusiųjų aklųjų vidurinėje mokykloje ir 1990 metais ją baigė. Per tuos metus Gintaras labai pasikeitė, įgijo Vilniuje teksto rinkėjo kompiuteriu specialybę. Apie savo pomėgį ir pasiekimus šioje srityje jis daug ir įdomiai pasakojo popietės dalyviams. Turėjo ką papasakoti ir Nerijus Damašauskas, šiuo metu besimokąs Šiaulių aukštesniojoje medicinos mokykloje, kur greit jau įgis masažuotojo specialybę. Apie savo aistrą pinti iš vytelių pasakojo nuolatinė Brailio skaitovų konkurso dalyvė Eglė Žagelytė. Edvardas Gasiulis džiaugėsi savo "neatskiriama drauge" - baltąja lazdele, suteikusia jam galimybę daug judėti. Užsimezgė gyvas pokalbis, kuriame aktyviai dalyvavo ir šiuo metu Centre besimokantys. Visi, kuriems tenka eiti pro K. Petrausko ir Utenos gatves, džiaugėsi, kad šioje sankryžoje jau veikia "kalbantis šviesoforas".
Antra renginio dalis buvo pramoginė. Pakvietėme LASS Kauno kultūros namų dramos ratelio nares Zitą Klibavičienę ir Romą Girnienę. Jos suvaidino ištraukų iš lietuviškų spektaklių (A. Keturakio "Amerika pirtyje", "Prieis ožys liepto galą" ir A. Griciaus "Į Palangą"), o popietės dalyviams reikėjo nurodyti autorių ir pavadinimą. Viešnios labai įdomiai pasakojo apie Kalėdų, Trijų karalių šventimo tradicijas, čia pat įtraukdamos visus į šventinius žaidimus. Kai kurie mūsų ugdytiniai papasakojo apie šventines tradicijas gimtuosiuose savo kaimuose.
Pagrindinis mūsų tikslas organizuojant šią popietę buvo noras paskatinti negalios ištiktus žmones bendrauti, neužsisklęsti. Tai ypač naudinga neseniai praradusiems regėjimą, kartais išgyvenantiems depresiją.
Mūsų kalbos apie aklųjų pasiekimus, specialybių įsigijimą, sėkmingą darbą kartais būna mažiau efektyvios negu gyvas pavyzdys, bendravimas su likimo draugais, kurie jau daug ko gyvenime pasiekė, nepaisydami savo sunkios negalios. Gaila tik, kad ne visus pavyksta į tą bendravimą įtraukti. Šis renginys Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre anaiptol nebuvo pirmas - tokio pobūdžio renginių čia buvo nemažai, tačiau, daugelio nuomone, jis buvo geriausiai pavykęs, todėl ir norėjau trumpai apie jį papasakoti. Turint omeny žmonių bendravimo būtinumą, bent keletą kartų per metus organizuojame jų įvairiausius susitikimus. Dažniausiai tai būna pavasarį, vasarą ar ankstyvą rudenį rengiamos išvykos. Stengiamės lankytis tokiose vietose, kur akliesiems, be bendravimo, nestigtų ir pažinimo įspūdžių. Tariamės su ekskursijų vadovais, kad mums padarytų išimtį ir leistų kai kuriuos eksponatus liesti rankomis. Per paskutinius porą metų aplankėme Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, Pažaislio vienuolyną, apžiūrėjome kvapų alėją Kauno Botanikos sode, gėrėjomės nuostabiu Girionių parku prie Kauno marių, lankėmės Anykščiuose, kur susipažinome su A. Baranausko ir A. Vienuolio muziejais. Teko ir gerokai pasimankštinti, kol pasiekėme "Laimės žiburį". Tuo metu Anykščiuose vyko paveikslų iš akmens dulkių paroda, taigi mums labai pasisekė, nes leido šiuos paveikslus liesti rankomis. Labai įspūdingas visiems pasirodė Arklio muziejus, nes ir čia labai geranoriškai viską leido liesti rankomis, pasėdėti karietose ir t. t.
Baigdamas dar kartą noriu pabrėžti mintį, kad mūsų, tiflopedagogų, darbe jokiu būdu negalima apsiriboti vien reabilitaciniu darbu. Mūsų žmonės gyvena įvairiuose miesto kampeliuose ir turi labai ribotą galimybę (o kartais ir visai jos neturi) susitikti ir pabendrauti su savo likimo draugais, o ilgų telefoninių pokalbių laikai jau praeina, todėl mūsų pareiga - kiek tik įmanoma, žmonėms tą galimybę suteikti. Tai, žinoma, nėra lengva, nes visada iškyla palydovo, transporto, finansinių ir kitokių problemų. Čia labai daug padeda mūsų direktorius A. Kavaliauskas bei LASS Kauno ir Marijampolės apskričių taryba, LASS Kauno kultūros namai. Visiems jiems noriu nuoširdžiai padėkoti.
