Valentinas ČYŽASTABU AR NĖRA KAM UŽSIIMTI
Šit ir peržengėme 2000-ųjų slenkstį. Peržengėme be Mikaldos knygose pranašautos pasaulio pabaigos ar kitokių globalinių kataklizmų. Net pirmasis "Mūsų žodžio" numeris jo laukiančius skaitytojus pasiekė laiku. Taigi nors imk ir žvenk ar dar kaip kitaip nekasdieniškai pasireikšk - juk ne kuriai kitai, o mūsų kartai tenka laimė išgyventi tūkstantmečių sandūrą.
Galbūt kaip tik dėl šitos priežasties nelieka laiko atidesniam žvilgsniui į vieną ar kitą mūsų pačių istorijos tarpsnį. Toks įspūdis man susidarė skaitant pirmojo šių metų "Mūsų žodžio" numerio rašinį "Iš mūsų kalendoriaus" - jis buvo apie svarbiausias dutūkstantųjų datas bei sukaktis. Be pagiriamojo žodžio šio kalendoriaus sudarytojui dr. V. Toločkai, turiu gerbiamam autoriui vieną pastabą, o gal net ir pamąstymą mums visiems.
1960 m. birželio pirmoje pusėje Gardine (tuometinė Baltarusijos TSR) vyko pirmosios tarprespublikinės aklųjų mokyklų lengvosios atletikos varžybos: man atrodo, kad tai pakankamai svarbus ir reikšmingas įvykis mūsų, aklųjų, gyvenime ir kad jis turi būti tinkamai paminėtas. Romutės Lazauskaitės, Janinos Kmitaitės, Kazio Balsio, Povilo Buivydo, Zenono Glušakovo dalyvavimas šiose varžybose liko užfiksuotas tų metų "Mūsų žodžio" puslapiuose. Man, trylikmečiui, rudenį pirmąkart peržengusiam kauniškės mokyklos slenkstį, visa tai daugybę kartų buvo pasakota ir perpasakota. Tą patį rudenį minėtas merginas bei vaikinus stebėjau mokyklos sporto šventės metu ir man, piemeniui, galvoje netilpo, kaip visiškai nematantis žmogus strėlės taiklumu ir ne mažesniu greičiu pasiekia šešiasdešimties ar šimto metrų nuotolio ribą, kaip įsibėgėjęs į tolį nušoka daugiau nei penkis metrus.
Šiek tiek ironizuojant galima būtų paklausti, gal ši sukaktis šiandien yra tabu, ir prisiminimus apie ją pradėsime rinkti praėjus, sakysime, dar keturiasdešimčiai metų? Norėčiau dar paklausti: kada ir kas parašys Lietuvos aklųjų sporto istoriją? Šiuometinis jubiliejus - tai kaip ir kalno viršūnė, nuo kurios galima atsigręžti atgal, apsidairyti. Pradžių pradžia buvo liaudies žaidimai, šokiai, vėliau - savarankiški žygiai Muravos ir net Karmėlavos link. Tik ar laukdami dar berasime tų, kurie tokiuose žygiuose dalyvavo, ar neteks vadovautis nuogirdomis kitų - visa tai girdėjusių - pasakojimais? Tik ar šito kam reikia? Gal tegul aklųjų sporto istorija prasideda nuo Aklųjų sporto federacijos įkūrimo dienos? Šitaip bus ramiau, patogiau, o ir nieko nekaštuos. Šiandieninė karta gyvena savais rūpesčiais ir savais džiaugsmais - kam dar jai kvaršinti dėl kažko galvas. Kaip ir viskas - išnyksime it dūmas.
