Henrikas STUKAS

NEPAISO AMŽIAUS

Kas yra žmogaus amžius? Kiek trunka jaunystė, kada baigias branda, ateina senatvė? Vien žodžiais tikrai neįvardinsi tikrosios žmogaus savijautos. Kartais jaunas žmogus atrodo beviltiškai susenęs - jį nuolat kankina ligos, apatija, depresija. Yra vyresnio amžiaus žmonių, tiesiog liepsnote liepsnojančių: jie nestovi vietoje, nebijo imtis iniciatyvos, stengiasi būti naudingi šeimai, aplinkiniams. Tai galima būti pasakyti ir apie Henriką MALIŠAUSKĄ, kuris, jau sulaukęs pensinio amžiaus, ėmėsi verslo - dabar prekiauja Kauno turguje.
    
Įdomus gyvenimas
     H. Mališauskas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje jau seniai. Jo gyvenimas - tai lyg geras detektyvas su intriga, įdomiu siužetu ir laiminga pabaiga. Antrojo pasaulinio karo metais Henriko vos nesušaudė vokiečiai - laimei, jį išgelbėjo vardas. Vokiečių karininkas prieš sušaudymą pasikvietė jaunuolį į kabinetą ir liepė pasakyti savo vardą. Henrikas darkyta vokiečių kalba atsakęs. Karininkas dar pasiteiravęs, ką reiškiąs šis vardas. Vaikinas nedvejodamas išpyškinęs - namų rikis (valdovas). Tada karininkas nusijuokęs ir taręs: "Grįžk namo". Štai tokių įdomių dalykų galima papasakoti apie H. Mališausko gyvenimą.
     1957 metais H. Mališauskas įsidarbino Kauno aklųjų kombinate. Tuo metu kombinatas kaip tik pradėjo gaminti dirbinius iš plastmasės. Henrikas penkiolika metų dirbo prie rankinių presų. Darbo sąlygos buvo pragariškos (nuodingi garai kenkė kvėpavimo takams), sunkus fizinis darbas alinte alino. Iš aštuoniolikos Henriko bendradarbių, dirbusių plastmasės ceche, dabar belikę tik trys - visi kiti mirė nesulaukę penkiasdešimties. "Sunkiausia buvo daryti karolius. Didžiuosius karolius rankiniais presais spausdavom trise. Tai, kas dabar spaudžiama šimto atmosferų presu, mes spausdavome rankomis. Tekdavo pasilypėti aukštyn ir visu svoriu griūti ant preso rankenos. Tik taip padarydavome reikiamą gaminį. Tekdavo nuolat įrodinėti, jog tam tikras operacijas gali puikiai atlikti aklieji. Pamažu neregiai gamyboje pakeisdavo reginčius žmones. Po darbo bijodavau įlipti į autobusą. Keleiviai kaip nuo raupsuoto mesdavosi į šonus: visi rūbai dvokdavo plastmase. Dirbdavome rūsyje užsidarę langus. Šalia esančių namų gyventojai skųsdavosi. Mūsų cechą ne kartą grasino uždaryti. Vėliau persikėlėme į naujas kombinato patalpas", - pasakojo H. Mališauskas.
     Žmogaus sveikata nėra geležinė: Henrikas irgi neišvengė alergijos. Teko ieškotis naujo darbo. Kostas Bankauskas Henrikui pasiūlė dirbti Lietuvos aklųjų draugijos Kaišiadorių tarprajoninės valdybos pirmininku. Silpnaregis nedvejodamas sutiko, nors atlyginimas sumažėjo dvigubai: ką padarysi - sveikata brangesnė už pinigus. Ten dirbo iki 1982 metų. Tais pačias metais sugrįžo į gimtąjį kombinatą - tik šį kartą ne į plastmasės, o į teptukų cechą. Po ketverių metų darbo perėjo į namudininkų cechą.
    
Prekyba - priedas prie pensijos
     Ne vienam atrodo, jog sulaukus pensijos - gyvenimas nugyventas. H. Mališauskas yra kitokios nuomonės: jis nori judėti, būti gyvenimo sūkuryje. Gal ir nebūtų ėmęsis prekybos, jeigu ne sunkus pragyvenimas. Užkrečiantis pavyzdys: vieną dieną Henrikas sutinka seną bičiulį V. Okulič-Kazariną. Pasirodo, šis neregys, neturėdamas šviesos likučio, prekiauja knygomis. Kartais jam padeda žmona, o, kai nėra kam padėti, knygas pardavinėja vienas. H. Mališauskas pamanė: "O kuo aš esu prastesnis? Juk dar matau dienos šviesą."
     Prekiauti jam - jokia naujiena. Po karo teko dirbti inventorizacijos biure, kur keletą metų nemokėjo atlyginimų. Nuo bado H. Mališauską tada gelbėjo prekyba. Tad ir dabar nedvejodamas įsigijo prekiauti leidžiantį patentą. Tiesa, pasirinko ne stacionarią prekybą, o nešiojamą - taip pigiau. Pašnekovas prisimena: "Mane kankino abejonės: ar sugebėsiu prekiauti, iš kur gausiu prekių. Save drąsinau: po karo sunkiau buvo gauti prekių - išsisukdavau. Dabar tereikia turėti galvą ant pečių ir prekių bus. Nusprendžiau prekiauti smulkiomis kanceliarinėmis prekėmis: jos nebrangiai kainuoja". H. Mališauskas prekiavo rašymo priemonėmis, skaičiavimo mašinėlėmis, fotojuostomis, elementais bei kitomis kanceliarinėmis prekėmis. Tiesa, turguje stovėti turint tokį patentą negalima, bet turgaus prekiautojai geranoriškai leido silpnaregiui prisiglausti šalia jų. Iš pradžių Henrikui prekiauti nesisekė. Ilgapirščiai, pastebėję senyvo amžiaus pardavėjo negalią, tuo naudodavosi: vogdavo ir suaugę, ir vaikai. Šalia stovintys pardavėjai pradėjo globoti silpnaregį. Jie iš veido atpažindavo vagišius. Šiems artinantis, pusbalsiu Henriką įspėdavo: "Ateina tavo kupčius". Išgirdęs šiuos žodžius silpnaregis prekybininkas žinodavo - reikia saugotis. Yra buvę atvejų, kai tekdavo net jėgą panaudoti. Vieną kartą įžūlus vagis demonstratyviai paėmė skaičiavimo mašinėlę ir neužmokėjęs nudrožė. Šalia stovintys vyrai pradėjo šaukti. Henrikas vis dėlto prisivijo vagį ir jį nubaudė.
     Laikui bėgant silpnaregiui prekybininkui prekiauti turguje sekės vis geriau. Per dieną uždirbdavo po 10-20 litų. Ne koks tai uždarbis, bet kaip priedas prie pensijos - visai neblogas. Daugėjo nuolatinių pirkėjų. H. Mališauskas stengėsi prekiauti tokiomis prekėmis, kurių turguje nebūdavo: norėjo išvengti vietinių pardavėjų pykčio. Vėliau ėmė pardavinėti laikrodžius. Pirkdavo pigesnius. Prekiavo vyriškais, moteriškais laikrodžiais, žadintuvais. Prekę stengdavosi parduoti nebrangiai - daugelis nepraeidavo pro šalį ko nors nenupirkę. Geriausia prekiauti vasaros pabaigoje ir rudenį, kai tėvai vaikus ruošia mokyklai.
     H. Mališauskas prekiavo ne tik turguje: ant kaklo pasikabinęs mažą prekių lagaminėlį, rankoje nešdamasis didelį krepšį, vaikščiodavo po turgų, lankydavo mokyklas, įvairiausias įstaigas siūlydamas savo prekes. Būta ir linksmų atsitikimų: prekes pasiūlydavo tam pačiam žmogui kelis kartus arba netgi tiekėjui.
     "Turguje silpnaregiui prekiauti sunku. Gero regėjimo nėra, taigi sunkiausia atsiskaityti. Štai žmogus moka pinigus už įsigytą prekę, o tu grąžos duodi ne litą - dvidešimt. Sąžiningas pirkėjas nusistebėjęs grąžina banknotą, o kitas nieko nepaisydamas patraukia savais keliais. Būna ir atvirkščiai: pirkėjas paduoda penkiasdešimt litų, o pats pamanau, kad tai litas, ir laukiu, kad dar pridėtų. Tada žmogus neiškentęs sako davęs didesnę kupiūrą. Nedelsdamas atsiprašau. Man litų banknotai panašūs: nuolat painioju litą su penkiasdešimtine, du - su šimtu, penkis - su dešimčia. Pinigus atskiriu tik pagal spalvas. O spalvos - apgaulingos. Visi banknotai vienodo dydžio. Gerai būtų, kad jų dydis skirtųsi", - samprotavo silpnaregis prekiautojas.
     H. Mališauskas prekes dažniausiai pirkdavo urmo bazėse Kaune, važinėdavo į Vilnių, apsipirkdavo Gariūnuose. Vėliau surado tiekėjų, iš kurių prekių būdavo galima gauti nemokamai: pinigus reikėdavo grąžinti tik viską pardavus. Aišku, prekių duodavo nedidelei - šimto, dviejų šimtų litų - sumai.
    
Neišsipildę lūkesčiai
     Susipažinęs su prekyba, tiekimu, realizacija, ištyręs rinką, sužinojęs, ką žmonės geriausiai perka, Henrikas nusprendė imtis tikro verslo: nutarė siūti ir prekiauti namine avalyne - šlepetėmis. Jo manymu, šlepetes galėtų siūti ir invalidai: neregiai sėdėtų prie presų ir lietų padus. Iš "Inkaro" jau nurašytų, bet dar tinkamų padams lieti presų žadėjo gauti vienas Henriko jaunystės draugų.
     H. Mališauskas, užvaldytas šios idėjos, sukosi lyg naujai sutepta mašina. Jis kreipėsi į Kaišiadorių merą pagalbos: meras, sužinojęs silpnaregio planus, paskyrė gamybai patalpas. Pradėti gamybą reikėjo pinigų. Ieškodamas paramos silpnaregis verslininkas atvažiavo į Vilnių. Fondo M95 prezidentas pažadėjo padėti, tačiau su viena sąlyga - būtinai reikėjo registruoti savo įmonę. Henrikas, patikėjęs pažadais, įmonę užregistravo. Kita Fondo M95 sąlyga - pateikti verslo planą. Ir šįkart silpnaregis rankų nenuleido, vis tikėdamasis gauti tokių reikalingų pinigų. Verslininkas pasakojo: "Popieriuje surašyti verslo planą reikia mokėti. Aš nemokėjau. Teko ieškoti mokančių. Už ačiū niekas nedirba. Sukrapštęs paskutinius pinigus sumokėjau už verslo planą. Veždamas jį į sostinę džiaugiausi - pinigų bus. Padavus verslo planą, Fondo prezidentas jį pagyrė ir sakė pinigų duosiąs, kai jų būsią." Fondo M95 prezidentas Antanas Ruginis sakė: "Fondas keleris metus silpnaregiams verslininkams teikė neprocentinius kreditus. Norinčių gauti paskolų buvo nemažai. Reikėjo fondui pateikti veiklos aprašymą ir parašyti pareiškimą. Henrikas taip ir padarė. Deja, eilėje jau laukė keliolika norinčių. Fondas per metus galėjo duoti penkis kreditus. Dabar kreditų išvis neteikiame: uždraudė mokesčių inspekcija. Kreditus duoda tik bankai.
     Praėjo jau keleri metai, tačiau H. Mališauskas žadėtų pinigų negavo. Nusivylęs nusprendė įmonę uždaryti. Čia ir prasidėjo didieji vargai: silpnaregis verslininkas neveikiančią įmonę uždarinėjo pusę metų. "Norint uždaryti įmonę, reikia pateikti krūvas pažymų. Niekam neįdomu, kad įmonė neveikė. Apėjau keliolika įstaigų, kol surinkau visus dokumentus", - piktinosi prekiautojas.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]