NAUJOS KNYGOS


Irena BARADINSKIENĖ

ŽENGIANČIAM Į MOKSLO ŠALĮ


Neseniai pasirodė trečioji J. Pipirienės knyga vaikams "Metų laikai". Labiau išprusęs tėvelis ar mamytė, nupirkę tokią knygelę savo atžalai, dar ne itin daug nusimanančiai apie literatūrą, turi puikią progą pakalbėti su vaiku apie lietuvių originaliosios literatūros pradininką K. Donelaitį: tereikia patikslinti, kad pirmoji lietuviška knyga vadinosi "Metai", o štai dabar skaitysime "Metų laikus".
     Ko gi gali tikėtis smalsūs mažieji skaitytojai šioje knygelėje?
     Visų pirma į "mokslo šalį" žengiančiam kodėlčiukui stengiamasi paaiškinti, kiek metai turi mėnesių, savaičių, vardijamos reikšmingiausios metų šventės, tokios kaip šv. Velykos, Melagių diena bei kitos, esama pasamprotavimų apie tai, kad "mūsų žemė apvali".
     Primygtinio eilėraščių spraudimo į metų laikų rėmus nėra: natūraliai prabylama apie pavasarį, paskui - apie vasarėlę, rudenį ir taip toliau. Eilėraščių temos dažnai nusakomos jau kūrinėlių pavadinimuose: "Mamytės diena", "Velykos", "Tėčio diena", "Sulaukėm Kalėdų" (šventės), "Vasarėlė", "Prisnigo" (metų laikų kaita), "Žvejys Rainis", "Daktaras genys" (gyvūnų bei paukščių veikla). Siužetai paprastučiai: tai sumaniusio pameškerioti Rainio netikėtas pūkštelėjimas į vandenį, tai genio - miško mediko - rūpesčiai, tai nesėkmingas vilko ir lapės siuvėjavimas. Knygos veikėjai - vaikams seniai iš pasakų pažįstami žvirbliai, kiškiai, pelytės, šarkos, meškiukai. Akivaizdu, kad jie personifikuoti: kaip žmonės laisto daržus, verda vakarienes, kepa pyragus. Daugybė deminutyvų (dūdelė, pavasarėlis, dainelė, bitelė) daro kai kuriuos eilėraščius panašius į liaudies dainas. J. Pipirienės kuriamas poetinis pasaulis, išskyrus vieną kitą netikėtesnį vaizdą, nedisonuoja su tradiciniu miško žvėrelių ar paukščių traktavimu (genys-gydytojas ir pan.), gamtos reiškiniai nepraradę savo įprastumo (prisnigo - čiupkim kastuvus), etinės normos - mažesniojo meilė ir pagarba vyresniam (ypač tėčiui ir mamai). Bene labiausiai vykę būtų eilėraščiai "Žirniuko istorija", "Žvejys Rainis": jie lakoniški, be didaktikos, nuotaikingi. Kartą teko dalyvauti mokykloje, kur pradinukai neatsipūsdami pylė gražias ir prasmingas eiles. Ak, kaip ten trūko bent vienos bodleriškos "pykčio gėlės" - valiūkiškesnio eilėraščio!
     Ypač kuriant vaikams, reikėtų vengti kirčiavimo klaidų ("Aš jaučiuos kaip autobuse" - kirtis šios eilutės paskutiniame žodyje turi būti žodžio gale, o ne priešpaskutiniame skiemenyje, kaip yra sueiliuota).
     Tikrai šauniai padirbėję šios knygelės dailininkai. Metų laikų spalvų paletėje (dizaineriai E. Gritėnaitė ir R. Gudas) pavasarį dominuoja švelnios spalvos (Monikos suknytė - žydra, gėlės jos plaukuose - gelsvos), vasarą - ryškesnės. Siekiama natūralaus meninio vientisumo. O kokia Monikos suknelių ir šukuosenų įvairovė! Bet kuri mergytė galėtų pavydėti tokios drabužių gausybės. Neužmiršti nei tautiniai drabužiai, nei senio Šalčio apdaras, nei puošnios suknytės, nei džinsai bei galvos apdangalai. Visa tai panašu į smagų mono spektaklį, manau, tikrai negalintį nuvilti smalsių mergyčių ir berniukų. Kas vaikystėje prisėlinęs bandė iš mamos spintos nugvelbti ir pasimatuoti pačią dailiausią suknią, tam (kalbu apie suaugusius, mėgstančius pavartyti vaikų knygas) ir dabar suvirpės širdis. Kai kuriems eilėraščiams Ž. Anilionis sukūręs muziką.
     Vaikams tikrai nelengva rašyti. Bet verta. Vien dėl tokių laimingų Monikos - ir ne tik jos! - akių, tokios džiaugsmingos šypsenos.


Knygelės "Metų laikai" viršelis     ŽIRNIUKO ISTORIJA
    
     Vos pavasaris išaušo,
     Vyturėlis čyru-vyru.
     Iš aruodo ritas žirnis
     Į laukus prie vyrų.
    
     Burzgia traktorius lauke,
     Juodą žemę varto.
     Ritas žirnis, nesustoja
     Net prie kiemo vartų.
    
     Šypsos saulė, glosto vėjas,
     O žirniukas ridinėjas
     Nuo vagos ant vagos -
     Šitaip jis be atvangos.
    
     Kai pavargo, tai nurimo
     Vidury minkštų arimų.
     O, kad paukščiai jo nerastų
     Ir atradę nesulestų!
        
     ŽVEJYS RAINIS
    
     Bėga, rangos upeliukas,
     Nardo mažas ešeriukas.
     Ant žolės Rainiukas tupi,
     Jam labai žuvytė rūpi.
    
     Pasiglostęs ūsus koja,
     Katinėlis pagalvojo:
     Per toli - nepasigausiu,
     Gal atplauks arčiau. Palauksiu.
    
     Ir kaip tyčia tuoj žuvytė
     Supliauškėjo uodegyte
     Ir į Rainį tiesiai nėrė.
     Rainis strykt - žuvytę stvėrė.
    
     Pūkšt į vandenį - sušlapo,
     O žuvytės anei kvapo.
     Rainis čiaudo, Rainis kosti -
     Taip daugiau nemeškeriosiu.

     SKĖTIS
    
     Aš turiu mažytį skėtį
     Ir su juo kalbu:
     - Jei lietutis ims krapnoti,
     Eisime abu.
    
     Ir tegul lietutis pyksta,
     Mėtosi lašais,
     Su manim mažytis skėtis
     Pasivaikščiot eis.
    
     Kap-kap-kap lašeliai šoka
     Virš manos galvos,
     O po kojų upeliukai -
     Aš brendu per juos.
    
     Lyk, lietuti, kiek tik nori, -
     Aš sausa esu.
     Koks tu geras, mano skėti,
     Geras iš tiesų!
        
     PRISNIGO
    
     Kad prisnigo, net baisu!
     Sniego šuniui lig ausų.
     Aš klimpstu ligi pat kelių,
     Nematyti nė takelio.
    
     Čiupkim greitai kastuvus,
     Man broliukas sako,
     Neateis Kalėdų Senis,
     Nes neras jis tako.
    
     Oi, žiemuže, oi, oi, oi,
     Su tavim tik bėdos!
     Užsnigti visi keliai,
     Užpustytos pėdos.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]