Neseniai pasirodė trečioji J. Pipirienės knyga vaikams "Metų laikai". Labiau
išprusęs tėvelis ar mamytė, nupirkę tokią knygelę savo atžalai, dar ne itin daug
nusimanančiai apie literatūrą, turi puikią progą pakalbėti su vaiku apie lietuvių
originaliosios literatūros pradininką K. Donelaitį: tereikia patikslinti, kad pirmoji
lietuviška knyga vadinosi "Metai", o štai dabar skaitysime "Metų
laikus".
Ko gi gali tikėtis smalsūs mažieji skaitytojai šioje
knygelėje?
Visų pirma į "mokslo šalį" žengiančiam
kodėlčiukui stengiamasi paaiškinti, kiek metai turi mėnesių, savaičių, vardijamos
reikšmingiausios metų šventės, tokios kaip šv. Velykos, Melagių diena bei kitos,
esama pasamprotavimų apie tai, kad "mūsų žemė apvali".
Primygtinio eilėraščių spraudimo į metų laikų rėmus
nėra: natūraliai prabylama apie pavasarį, paskui - apie vasarėlę, rudenį ir taip
toliau. Eilėraščių temos dažnai nusakomos jau kūrinėlių pavadinimuose:
"Mamytės diena", "Velykos", "Tėčio diena",
"Sulaukėm Kalėdų" (šventės), "Vasarėlė", "Prisnigo"
(metų laikų kaita), "Žvejys Rainis", "Daktaras genys" (gyvūnų bei
paukščių veikla). Siužetai paprastučiai: tai sumaniusio pameškerioti Rainio
netikėtas pūkštelėjimas į vandenį, tai genio - miško mediko - rūpesčiai, tai
nesėkmingas vilko ir lapės siuvėjavimas. Knygos veikėjai - vaikams seniai iš pasakų
pažįstami žvirbliai, kiškiai, pelytės, šarkos, meškiukai. Akivaizdu, kad jie
personifikuoti: kaip žmonės laisto daržus, verda vakarienes, kepa pyragus. Daugybė
deminutyvų (dūdelė, pavasarėlis, dainelė, bitelė) daro kai kuriuos eilėraščius
panašius į liaudies dainas. J. Pipirienės kuriamas poetinis pasaulis, išskyrus vieną
kitą netikėtesnį vaizdą, nedisonuoja su tradiciniu miško žvėrelių ar paukščių
traktavimu (genys-gydytojas ir pan.), gamtos reiškiniai nepraradę savo įprastumo
(prisnigo - čiupkim kastuvus), etinės normos - mažesniojo meilė ir pagarba vyresniam
(ypač tėčiui ir mamai). Bene labiausiai vykę būtų eilėraščiai "Žirniuko
istorija", "Žvejys Rainis": jie lakoniški, be didaktikos, nuotaikingi.
Kartą teko dalyvauti mokykloje, kur pradinukai neatsipūsdami pylė gražias ir
prasmingas eiles. Ak, kaip ten trūko bent vienos bodleriškos "pykčio gėlės"
- valiūkiškesnio eilėraščio!
Ypač kuriant vaikams, reikėtų vengti kirčiavimo klaidų
("Aš jaučiuos kaip autobuse" - kirtis šios eilutės paskutiniame žodyje turi
būti žodžio gale, o ne priešpaskutiniame skiemenyje, kaip yra sueiliuota).
Tikrai šauniai padirbėję šios knygelės dailininkai. Metų
laikų spalvų paletėje (dizaineriai E. Gritėnaitė ir R. Gudas) pavasarį dominuoja
švelnios spalvos (Monikos suknytė - žydra, gėlės jos plaukuose - gelsvos), vasarą -
ryškesnės. Siekiama natūralaus meninio vientisumo. O kokia Monikos suknelių ir
šukuosenų įvairovė! Bet kuri mergytė galėtų pavydėti tokios drabužių gausybės.
Neužmiršti nei tautiniai drabužiai, nei senio Šalčio apdaras, nei puošnios
suknytės, nei džinsai bei galvos apdangalai. Visa tai panašu į smagų mono spektaklį,
manau, tikrai negalintį nuvilti smalsių mergyčių ir berniukų. Kas vaikystėje
prisėlinęs bandė iš mamos spintos nugvelbti ir pasimatuoti pačią dailiausią
suknią, tam (kalbu apie suaugusius, mėgstančius pavartyti vaikų knygas) ir dabar
suvirpės širdis. Kai kuriems eilėraščiams Ž. Anilionis sukūręs muziką.
Vaikams tikrai nelengva rašyti. Bet verta. Vien dėl tokių
laimingų Monikos - ir ne tik jos! - akių, tokios džiaugsmingos šypsenos.
ŽIRNIUKO ISTORIJA
Vos pavasaris išaušo,
Vyturėlis čyru-vyru.
Iš aruodo ritas žirnis
Į laukus prie vyrų.
Burzgia traktorius lauke,
Juodą žemę varto.
Ritas žirnis, nesustoja
Net prie kiemo vartų.
Šypsos saulė, glosto vėjas,
O žirniukas ridinėjas
Nuo vagos ant vagos -
Šitaip jis be atvangos.
Kai pavargo, tai nurimo
Vidury minkštų arimų.
O, kad paukščiai jo nerastų
Ir atradę nesulestų!
ŽVEJYS RAINIS
Bėga, rangos upeliukas,
Nardo mažas ešeriukas.
Ant žolės Rainiukas tupi,
Jam labai žuvytė rūpi.
Pasiglostęs ūsus koja,
Katinėlis pagalvojo:
Per toli - nepasigausiu,
Gal atplauks arčiau. Palauksiu.
Ir kaip tyčia tuoj žuvytė
Supliauškėjo uodegyte
Ir į Rainį tiesiai nėrė.
Rainis strykt - žuvytę stvėrė.
Pūkšt į vandenį - sušlapo,
O žuvytės anei kvapo.
Rainis čiaudo, Rainis kosti -
Taip daugiau nemeškeriosiu.
SKĖTIS
Aš turiu mažytį skėtį
Ir su juo kalbu:
- Jei lietutis ims krapnoti,
Eisime abu.
Ir tegul lietutis pyksta,
Mėtosi lašais,
Su manim mažytis skėtis
Pasivaikščiot eis.
Kap-kap-kap lašeliai šoka
Virš manos galvos,
O po kojų upeliukai -
Aš brendu per juos.
Lyk, lietuti, kiek tik nori, -
Aš sausa esu.
Koks tu geras, mano skėti,
Geras iš tiesų!
PRISNIGO
Kad prisnigo, net baisu!
Sniego šuniui lig ausų.
Aš klimpstu ligi pat kelių,
Nematyti nė takelio.
Čiupkim greitai kastuvus,
Man broliukas sako,
Neateis Kalėdų Senis,
Nes neras jis tako.
Oi, žiemuže, oi, oi, oi,
Su tavim tik bėdos!
Užsnigti visi keliai,
Užpustytos pėdos.