2000-IEJI - JAUNIMO METAI


Alvydas VALENTA

JAUNIEJI JAUNIMO METAIS


Kiek ir kokios prasmės turi tradicija kuriai nors visuomenės socialinei grupei dedikuoti atskirus metus? Antai 1996-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Invalidų metais, praėjusius, 1999-uosius, Jungtinių Tautų Organizacija - Pagyvenusių žmonių metais. Dabar vėl - Jaunimo metai! Tie, kas gyveno ir augo brandaus socializmo laikais, tikriausiai dar prisimena, kad dažni metai ten irgi turėdavo savo pavadinimus - kokybės, penkmečio lemiamieji ir pan. Vienas didelis skirtumas į akis krinta iš karto: ten metai buvo skiriami abstraktybėms, "idėjoms", čia - žmonėms, tam tikroms socialinėms grupėms. Norėdami tokių skirtumų galėtume rasti ir daugiau, tik ne jie šiuo konkrečiu atveju mums rūpi.
     Kiekvienam nors kiek mąstančiam žmogui aišku, kad jokiomis dedikacijomis, jokiais lozunginiais metais žmonių problemų neišspręsi ir neišsemsi. Antra vertus, turime pripažinti, kad tokie dedikuoti metai nebūna vien tik lozunginiai: 1996-aisiais sveikieji įdėmiau pasižiūrėjo į šalia jų gyvenančius neįgaliuosius, praėjusiais metais daugiau dėmesio skirta pagyvenusių žmonių problemoms. Šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Jaunimo metais. Tai anaiptol nereiškia, kad visiems kitiems paskutiniaisiais šio tūkstantmečio metais istorija skirs tik antraeilius vaidmenis. Tai reiškia, kad jaunimas taip pat turi savų problemų, savų sunkumų, apie kuriuos reikia kalbėti ir kuriuos reikia padėti spręsti. Beje, pagal šiuo metu pasaulyje priimtą amžiaus klasifikaciją jaunais laikomi žmonės ne iki 35, kaip buvome įpratę manyti, o iki 45 metų. Taigi keturiasdešimtmečiai turėtų žinoti, kad jie dar jauni, o penkiasdešimtmečiai - mažiau galvoti apie artėjančią pensiją ar būsimas ligas, o daugiau apie tai, kad jie ką tik perėjo į brandos amžių.
    
TOKIE JIE - STUDENTAI
     Sausio 15 dieną Vilniuje vyko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus miesto studentų pirminės organizacijos ataskaitinis rinkiminis susirinkimas. Pats šis susirinkimas nebuvo kuo nors ypatingas, tačiau jis davė akstiną atidžiau pažvelgti į studijuojančius jaunus neregius, pasidomėti, kokiomis nuotaikomis ir rūpesčiais jie gyvena. Jau vien iš statistikos galima susidaryti bent apytikrį vaizdą, kokios yra Lietuvos neregių intelektualinės galimybės, norai ir siekimai. Iš viso šiuo metu Vilniuje studijuoja dvidešimt septyni LASS nariai: devyniolika iš jų mokosi aukštosiose, aštuoni - aukštesniosiose mokyklose. Iš šių aštuonių net keturi mokosi Vilniaus konservatorijoje, du - aukštesniojoje politechnikos mokykloje, vienas - prekybos ir vienas - medicinos mokykloje. Šiais mokslo metais į aukštesniąją Vilniaus medicinos mokyklą nepriimta nauja neregių masažuotojų grupė, todėl čia ir turime tiktai vieną savo žmogų. Kaip jau sakėme, aukštosiose mokyklose mokosi devyniolika neregių ir silpnaregių. Kokias specialybes renkasi, į kokias mokslo viršukalnes bando įkopti šie žmonės? Antai Remigijus Audiejaitis Vilniaus universitete studijuoja anglų kalbą, yra antro kurso magistrantas. Aušra Pakalaitė - Pedagoginiame universitete šiais metais baigia vokiečių kalbos studijas. Šie žmonės, atrodo, išsklaidys vieną tarp Lietuvos neregių stipriai šaknis įleidusį mitą, kad užsienio kalbos nematančiam žmogui - nepaimama tvirtovė. Žinoma, gal čia visai ne joks mitas - žodynai, begalė literatūros užsienio kalba iš tikrųjų buvo tie "priešo" stovyklos įtvirtinimai, kurių neregys pats vienas savo jėgomis beveik negalėdavo įveikti. Atėjus į mūsų gyvenimą kompiuteriams, elektroniniams žodynams, atsiradus galimybei laisvai bendrauti su Vakarų šalių žmonėmis ir betarpiškai mokytis jų kalbos, sunkumai, anksčiau buvę neįveikiami, atrodo, praranda savo grėsmingumą. Kaip ten bebuvus, jau šį pavasarį Remigijus ir Aušra privers kapituliuoti dar vieną ligi šiol neregių neįveikiama laikytą tvirtovę.
     Trys jauni žmonės - Lina Liaudinskaitė, Saulius Leonavičius ir Linas Balsys - mokosi Vilniaus pedagoginiame universitete, gamtos mokslų fakultete kūno kultūros specialybės. Tarp Lietuvos neregių tai irgi nauja veiklos sritis, todėl buvo įdomu sužinoti, kaip reagavo į tokį šių žmonių pasirinkimą fakulteto vadovai. "Tarpininkavimo raštus rašėme, - sakė Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentas Raimundas Šimkus, - juose nurodėme, kad šie žmonės yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių rinktinės nariai, kad jų mokymasis ateityje turėtų naudos visam šalies neregių sportui, tačiau daugiau jokių protekcijų ar aplinkinių kelių nebuvo. Kaip ir visi kiti, jie laikė egzaminus, turėjo įvykdyti kvalifikacinius reikalavimus." L. Balsys turi I invalidumo grupę, todėl fakulteto vadovai iš jo pareikalavo dar ir gydytojų pažymos, patvirtinančios, kad šią specialybę studijuoti gali. Pristačius tokią pažymą, jokių dirbtinių kliūčių nebuvo daroma. Yra dalykų, kurių Linas dėl regėjimo negali atlikti: kai kurie judrieji žaidimai, teisėjavimas, tačiau su dėstytojais pavyksta susitarti, kokio nors nesupratingumo ar negeranoriškumo iš jų Linas nepatyrė.
     Pedagoginiame universitete studijuoja ir kitas neregys - Karolis Berbliugevičius. Jo specialybė, iš neregių varpinės žiūrint, irgi netradicinė - geografija. Karolis mokytis geografijos įstojo dar matydamas. Pirmame kurse įvyko nelaimė - jis prarado regėjimą, tačiau siekimo tapti geografu neatsisakė. "Mano specialybė neįsivaizduojama be žemėlapių: matai ar nematai, tačiau juose susivokti turi mokėti. Kai ką atsimenu iš tų laikų, kai dar mačiau. Daug padeda tėvas. Žemėlapyje žemyno ar kokios kitos geografinės vietovės kontūrus apsivedžioju taip, kad galėčiau juos užčiuopti. Mokantis geografijos, kiekvienais metais būna praktikos - draugai kelioms savaitėms išeina į miškus ar laukus. Jose aš nedalyvauju - kiek galima, daugiau atsiskaitinėju teoriškai, kaip ir kur panaudoti vieną ar kitą prietaisą, kaip jis veikia. Matymo mano specialybei labai reikia, tačiau iš dėstytojų pusės kokių nors priekaištų ar nesusipratimų nekyla."
     Socialinis darbas, nors Lietuvoje dar ganėtinai nauja specialybė, tačiau regėjimo negalią turintiems žmonėms ji labiau prieinama nei, sakysime, geografija. Vilniaus universitete socialinį darbą studijuoja keturi mūsų organizacijos nariai, vienas iš jų - Vygandas Raukštas magistrantūroje. O iš viso Vilniaus aukštųjų mokyklų magistrantūroje mokosi trys aklieji ir silpnaregiai. Lietuvoje dar labai jauna ir kita specialybė - tikyba. Ją Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja Jūratė Jovaišaitė. Ramunė Žaržuojūtė Vilniaus universitete gilinasi į psichologijos paslaptis, Gintautas Burnickas, turintis II invalidumo grupę, mokosi Gedimino technikos universitete radioelektronikos, Donatas Jeraminas praėjusiais metais įstojo į Teisės akademiją. Svetlana Barzdo Varšuvos pedagoginiame universitete mokosi specialiosios pedagogikos. Net probėgšmiais pažvelgę į šį sąrašą matome, kad neregių studijuojamų specialybių spektras ganėtinai įvairus. Į akis krinta ir kitas dalykas: šalia tradicinių, akliesiems įprastų specialybių, atsiranda ir netradicinės - kūno kultūra, geografija, užsienio kalbos. Kartu keičiasi ir pati neregio galimybių samprata: tai, kas vakar buvo tik svajonė ar nepažinta žemė, šiandien tampa realybe. Tiems, kurie jau studijuoja, šie žodžiai galbūt pasirodys pernelyg retoriški, tačiau kitiems, dar tik besirengiantiems tai daryti, ieškantiems ir dvejojantiems, - jie anaiptol ne retorika.
    
JAUNŲJŲ RŪPESČIAI
     Neteisybė, kad jaunimas neturi rimtų problemų: tai ir savo vietos susiradimas gyvenime, ir įsidarbinimas, ir būsto įsigijimas. Kitas reikalas, kad jauni žmonės nelinkę apie savo problemas kalbėti, guostis, o juo labiau - aimanuoti. Nelabai noriai jomis dalinosi ir neregiai studentai, sausio 15 dieną atėję į savo ataskaitinį susirinkimą. Vis dėlto bent apytikrį vaizdą buvo galima susidaryti: daugelį, ypač aukštojo mokslo siekiančių žmonių, kamuoja panašios bėdos. Viena jų - pagalbinės priemonės. Su diktofonais ir kasetėmis nesusipratimų lyg ir nekyla. Diktofonais aprūpina Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, kasečių ne visada užtenka, bet suktis galima, o štai su kompiuteriais, kalbos sintezatoriais, specialiomis programomis - sudėtingiau. Apskritai kompiuterį įsigyti nėra sunku - vien labdaringų kiek atsiunčiama. Bėda čia ta, kad labdaringi daiktai nebūtinai turi būti blogi, sulūžę ar sugedę, tačiau beveik visada jie būna pasenę morališkai. Labdaringi kompiuteriai nėra kokia išimtis iš taisyklės - jie lėti, turi mažai atminties, todėl negalima instaliuoti modernių programų. Nauji modernūs kompiuteriai yra brangūs, tačiau be jų sėkmingos daugelio neregių studijos sunkiai įsivaizduojamos. Išeitį vis dėlto, atrodo, pavyks rasti. LASS centro tarybos pirmininko pavaduotojas Sigitas Armonas sakė, kad iki šiol kompensacinėmis priemonėmis laikytos tik Brailio eilutės, Brailio spausdintuvai, kalbos sintezatoriai, kitaip sakant, neregiui darbui su kompiuteriu reikalingi priedai. Valstybės biurokratams niekaip nepavykdavo įrodyti, kad pats kompiuteris taip pat yra kompensacinė priemonė. Šiais metais kompiuteriai pagaliau pripažinti kompensacinėmis priemonėmis. Taigi jų daugiau bus galima nupirkti iš valstybės skiriamų lėšų. Daugelį studentų kamuoja ir finansinės problemos - stipendijos mažos, susirasti papildomų pragyvenimo šaltinių sunku, ne paslaptis, jog kartais tenka ir už mokslą apsimokėti. Deja, Aklųjų ir silpnaregių sąjunga čia nedaug gali padėti. Besimokantiems aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose ji moka pašalpas skaitytojui samdyti. Žinoma, tos pašalpos galėtų būti ir didesnės, bet pretenzijų studentai neturėjo - gerai, kad bent tokios mokamos, vis šiokia tokia pagalba!
     LASS centro tarybos darbuotoja Audronė Jozėnaitė atkreipė dėmesį, kad dabar, kai Lietuva stovi ant Europos Sąjungos slenksčio, iš jos pamažu traukiasi dalis tarptautinių fondų bei programų, manančių, kad savo misiją jos čia atliko ir kad jų pagalba jau nebereikalinga. Tai nėra malonus dalykas, nes netenkame daugelio anksčiau gerai žinotų finansinių šaltinių. Antra vertus, Lietuvoje tebeveikia, o ir ateityje veiks įvairūs fondai, labdaros organizacijos, todėl paramą, reikalingą studijoms, atskirų projektų finansavimui, nors nelengvai, tačiau galima gauti. Tiktai didesnį aktyvumą čia turėtų rodyti patys jaunieji. Su pastarąja A. Jozėnaitės mintimi be išlygų sutiko ir patys studentai. Jie sutarė daugiau bendrauti, dalintis turima informacija. Pirmasis toks neformalus susitikimas turėtų įvykti jau vasario pradžioje. Na, o mes primename: šie metai - Jaunimo metai! Tad nesnauskite, jaunieji, veikite, kalbėkite, rašykite!
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]