NEREGYS IR VISUOMENĖ


Rimvydas STANKEVIČIUS

PAČIUPTI VAIZDĄ


Remigijaus AUDIEJAIČIO nuotraukaRemigijus AUDIEJAITIS - dvidešimt septynerių metų Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto magistrantas anglistas. Jis iš garso atskiria ant žemės krintančio cento nominalą, puikiai dainuoja bliuzus, groja fleita ir lūpine armonikėle. Ir dar - jis fotografuoja... nors yra nuo gimimo aklas.

     - Kaip tau kilo idėja imtis fotografijos? Juk, atvirai tariant, tu vis vien nematai, ką fotografuoji?
     - Aš pagalvojau, kad, šiaip ar taip, lankausi daugelyje vietų ir užsimaniau jas pasiimti sau. Pasiimti patį jų vaizdą, kurio negaliu paimti akimis. Tai tam tikra prasme yra kompensacija - kas sakė, kad aš negaliu pasičiupti vaizdo? Taigi ir fotografuoti tas vietas, kurios man yra brangios.
     - Kaip tu "gaudai kadrą"?
     - Na, pirmiausia pagal garsus, pagal klausą, o antra, pagal intuiciją ir bendrą tos vietos ar to žmogaus, kurį fotografuoju, nuotaiką. Aš girdžiu, kada vienos ar kitos vietos akustinė aplinka ir nuotaika būna tokia, kokia, mano manymu, ji atspindi konkrečią vietą ar žmogų. Yra dar ir kitas fotografavimo būdas - nuspaudžiu fotoaparato mygtuką tada, kai mano dėmesį patraukia koks nors keistas, neįprastas garsas. Tai būna arba iš vėžių išmušantis triukšmas, arba atvirkščiai - netikėta tyla. Tada aš ir pats nežinau, ką nufotografuoju, ir sužinau, kas tai buvo, tik tada, kai draugai išryškina juosteles ir papasakoja mano "sumedžiotus" vaizdus. Ir nėra svarbu, ar aš fotografuodamas "pačiumpu" žmogaus veidą, ar koją, ar dar ką nors. Na, tarkim, praeina moteris, kaukšėdama kulniukais, o aš paimu ir spragteliu. Kad ir kas matytųsi nuotraukoje - man tai bus moteris, kaukšinti kulniukais.
Remigijaus ADIEJAIČIO nuotrauka     - Ką jauti fotografuodamas?
     - Na, dideliu menininku tikrai nesijaučiu. Tiesiog mano regintieji kolegos tai daro, tad kodėl gi aš negaliu to padaryti? Atvirai tariant, laužau nusistovėjusias taisykles, sakančias, kad vienas ar kitas dalykas gyvenime yra neva ne tavo nosiai. Apskritai norėčiau peržengti visas kliūtis, neva skiriančias reginčiuosius nuo nereginčiųjų. Viena iš mano ateities svajonių - surinkti juokingų atsitikimų, anekdotinių situacijų rinkinį apie akluosius. Jie patys vargu ar drįstų tą padaryti. Žinoma, akliesiems, kaip ir regintiesiems, nutinka visokių kvailų, juokingų dalykų, bet jie bijo tai pripažinti, bijo, kad iš jų pasijuoks. O kodėl nepasijuokus iš to, kas juokinga? Reikia kartą išsivaduoti iš tų kompleksų. Ir manau, kad jeigu tokių istorijėlių rinkinį parašys būtent aklas žmogus - bus dvigubas efektas.
     - Kokia tavo fotografavimo filosofija?
     - Noriu surengti savo fotografijų parodą. Ji bus surengta Vilniaus universitete, "Filologijos rudenyje". Ji bus skirta ir regintiesiems, ir akliesiems. Juk ne veltui nufotografavau "Aklųjų ir silpnaregių sąjungos" iškabą. Į savo būsimą parodą pakviečiau ir savo nereginčiuosius draugus. Norėčiau, kad jie ateitų. Ir kad ateitų vieni, be palydovų, kad liestų mano nuotraukas ir atsitiktinių parodos lankytojų klaustų, kas ten nufotografuota.
     Nenoriu daryti jokių nuolaidų neregintiesiems, nes nuolaidos, gailestis, pagalba, teikiama iš šalies, žmogų pastato į žemesniojo, silpnesniojo padėtį. Aš to nenoriu.
     - Teko girdėti, kad tu daugiau draugų turi tarp reginčiųjų nei tarp nereginčiųjų?
     - Aš draugų į reginčiuosius ir nereginčiuosius neskirstau. Aš niekados neieškau panašių į save, kad galėčiau pasiguosti. Esu normalus žmogus ir nelendu slėptis į mini visuomenę nuo neva baugaus ir sudėtingo pasaulio. Deja, daugelis nereginčiųjų mano kitaip, o integraciją į visuomenę supranta tik kaip išmokimą dirbti su kompiuteriu ir masažavimo meno išmokimą. Integravimasis į visuomenę yra dvasinė kategorija - arba jautiesi esąs joje, arba už jos ribų. Nieko prieš masažavimo meną ar kompiuterius aš neturiu, bet man nepatinka, kad daugelis neregių renkasi šias veiklos sritis net nesusimąstydami, ar jos jiems prie širdies. Tai yra tam tikra mada, siauras savęs realizavimo plotelis. Aš nenoriu, kad aklieji sulįstų į tą gardą, rezervaciją, tą rezervaciją, kurią jiems pasiūlo regintieji. Aklųjų ir silpnaregių Lietuvoje yra apie septynis tūkstančius, ir nenorėčiau, kad šeši tūkstančiai devyni šimtai devyniasdešimt penki iš jų būtų buhalteriai bei masažuotojai. Nereikia bijoti likimo.
     Ankstesniais laikais neregiai buvo vadinami invalidais, dabartiniais - ne. Tačiau padidėjo tik išorinė tolerancija, o vidinė gal net tapo mažesnė. Esam šiuolaikiniai neregiai, tad ir apginti reikia save šiuolaikiškai.
     - Ką tau reiškia nuotrauka?
     - Nuotrauka yra neįvykęs įvykis. O mano rankose nuotrauka yra paprasčiausias popieriaus lapas. Jeigu kalbėtumėme apie mano merginos nuotrauką - man ji sukelia pavydą. Jaučiuosi, lyg kas nors būtų ją iš manęs pavogęs. Turiu nuotrauką rankoje ir ji man nepadeda atkurti žmogaus, o kitiems tuo metu tai pavyksta labai lengvai.
     - O piešti nesi bandęs?
     - Esu. Bet man tai visiškai nepatiko. Tai yra savęs apgaudinėjimas - piešti tai, ko niekada nesi matęs, spalvinti kažkokiomis spalvomis, kurios tau nieko nereiškia. Teko girdėti, kad neregiai piešia į pagalbą pasitelkdami smeigtukus - susmaigsto juos į lapą, o apipaišę tą vietą, smeigtuką ištraukia. Tačiau manau, kad tai nėra gera saviraiška, nes nežinai, ne tik ką nori nupiešti, bet ir kas tau pavyksta.
     Beje, pasakysiu tokį įdomų dalyką - praėjusį penktadienį buvau Molėtų observatorijoje ir ten mačiau mėnulį. Matyt, tas teleskopas toks stiprus, kad net aš galėjau įžiūrėti. Mėnulis man pasirodė šilta šviesa. Nors sakoma, kad mėnulio šviesa šalta, man ji pasirodė šilta ir labai jauki. Matyt, šviesą mano akys šiek tiek pagauna. Todėl aš labai mėgstu žiūrėti į saulėlydžius. Kai saulė būna aukštai danguje, man sunku suprasti, ką aš juntu - ar šviesą, ar šilumą, o kai saulė leidžiasi, šilumos nelieka ir kai ką nors juntu - tiksliai žinau, kad tai šviesa. Ir būna labai gera.
     - Ar nebijai, kad į tavo parodą eis ir tie žmonės, kurie žiūrėdami į tavo nuotraukas matys tik negalią?
     - Tokiems siūlyčiau į mano parodą išvis neiti, nes su jais galiu pasielgti labai piktai.

     "Respublika" ("Julius") 1999 m. lapkričio 6 d.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]