BRONIUS KONDRATAS
* * *
Dažnai girdžiu, kaip svarsto mano lemtį
Dvi dvynės seserys, atėjusios manęs:
Su nesėkme nenoriu aš gyventi,
Sėkmė mane ir vėl apgaus, ir nusigręš.
Sėkmė man - trumpalaikis pažinimas,
O nesėkmė, užtrenkusi šviesias duris,
Yra tamsos ir aklojo žaidimas,
Kol sėkmę nešdama juoda žvaigždė nukris.
Ir vėl akimirka pasverti mano lemtį -
Ir visiškai vis tiek, kurią aš sutinku -
Ji kasdienybė man, ji mano šventė,
Aš lemtimi tikiu: ji visada laiku.
* * *
Kol mano lygumos ir kloniai,
Aš dar pabūsiu čia -
Pajusti vėlumą kelionėj,
Visu džiaugsmus, kančias.
Taip jausti platumas ir gylį,
Ir būti, būti savimi -
Tebus gyvenimas daug mylių
Su pragarais ir dangumi.
Iš visur pareini
Aš tikėjau andai
Praradimų ramybę,
Kad visi pažadai
Iš tikrų galimybių.
Šitaip tiki namų
Niekada nepraradęs,
Šitaip mato ramus
Savo amžiaus baladę.
Tie namai amžini,
Tas stabų laikinumas -
Iš visur pareini
Šilto židinio dūmo.
Praradimų kely
Rasti radinio seką -
Laižo vėjai akli
Savo laužiamą šaką.
TEOFILĖ ŽEMAITYTĖ
Tarp žvaigždžių ir žemės
Išskridai tu į savąją žvaigždę.
Aš prie akmenio kieto likau.
Ir miražas žavus išsisklaidė,
Prieš akis - kasdienybės laukai.
Pilni usnių, svėrių ir kūkalių,
Ir nemeilės erškėčių dygių -
Mirtinai jie sužeist širdį gali,
Bet aš meile tavąja tikiu,
Kad ištiesi palaimintą ranką,
Kada negandų spiečius apsiaus...
-----------------------------------------
Kai širdy meilė neišsitenka -
Su kita ji dalijas pusiau.
STASYS VASILIUS
Žmogaus prisiminimai
Stovi žmogus -
Į praeitį mintimis nuklysta.
Sodžiuj armonika groja -
Raudodama melodija sugrįžta.
Žiūri žmogus į sodą -
Kodėl taip liūdna, nežino.
Nukirto seną obelį,
Tą, kurią pats sodino.
Eina žmogus,
Pakelia galvą - mėnuo pilnas!
Namų žiburys netoli -
Tik kelias toks ilgas...