LASS LITERATŲ KŪRYBA


 

 


Valentino AJAUSKO piešinys     BRONIUS KONDRATAS
    
     * * *
    
     Dažnai girdžiu, kaip svarsto mano lemtį
     Dvi dvynės seserys, atėjusios manęs:
     Su nesėkme nenoriu aš gyventi,
     Sėkmė mane ir vėl apgaus, ir nusigręš.
    
     Sėkmė man - trumpalaikis pažinimas,
     O nesėkmė, užtrenkusi šviesias duris,
     Yra tamsos ir aklojo žaidimas,
     Kol sėkmę nešdama juoda žvaigždė nukris.
    
     Ir vėl akimirka pasverti mano lemtį -
     Ir visiškai vis tiek, kurią aš sutinku -
     Ji kasdienybė man, ji mano šventė,
     Aš lemtimi tikiu: ji visada laiku.
    
     * * *
    
     Kol mano lygumos ir kloniai,
     Aš dar pabūsiu čia -
     Pajusti vėlumą kelionėj,
     Visu džiaugsmus, kančias.
    
     Taip jausti platumas ir gylį,
     Ir būti, būti savimi -
     Tebus gyvenimas daug mylių
     Su pragarais ir dangumi.
    
     Iš visur pareini
    
     Aš tikėjau andai
     Praradimų ramybę,
     Kad visi pažadai
     Iš tikrų galimybių.
    
     Šitaip tiki namų
     Niekada nepraradęs,
     Šitaip mato ramus
     Savo amžiaus baladę.
    
     Tie namai amžini,
     Tas stabų laikinumas -
     Iš visur pareini
     Šilto židinio dūmo.
    
     Praradimų kely
     Rasti radinio seką -
     Laižo vėjai akli
     Savo laužiamą šaką.
    
    
     TEOFILĖ ŽEMAITYTĖ
    
     Tarp žvaigždžių ir žemės
    
     Išskridai tu į savąją žvaigždę.
     Aš prie akmenio kieto likau.
     Ir miražas žavus išsisklaidė,
     Prieš akis - kasdienybės laukai.
    
     Pilni usnių, svėrių ir kūkalių,
     Ir nemeilės erškėčių dygių -
     Mirtinai jie sužeist širdį gali,
     Bet aš meile tavąja tikiu,
    
     Kad ištiesi palaimintą ranką,
     Kada negandų spiečius apsiaus...
     -----------------------------------------
     Kai širdy meilė neišsitenka -
     Su kita ji dalijas pusiau.
    
    
     STASYS VASILIUS
    
     Žmogaus prisiminimai
    
     Stovi žmogus -
     Į praeitį mintimis nuklysta.
     Sodžiuj armonika groja -
     Raudodama melodija sugrįžta.
    
     Žiūri žmogus į sodą -
     Kodėl taip liūdna, nežino.
     Nukirto seną obelį,
     Tą, kurią pats sodino.
    
     Eina žmogus,
     Pakelia galvą - mėnuo pilnas!
     Namų žiburys netoli -
     Tik kelias toks ilgas...
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]