MENAS


Liuda GUDONYTĖ

REGINČIŲ RANKŲ PĖDSAKAI


Polinos Gorenštein šimtosioms gimimo metinėms
    
     Lina Po (Polina Gorenštein) gimė 1899 metais Jakaterinoslavlyje. 1913 metais keturiolikmetė Polina įstojo į choreografijos mokyklą. Tuo pačiu metu pradėjo lankyti skulptūros užsiėmimus Šrederio studijoje. Kaip ir visos to meto bendraamžės, besimokančios choreografijos, taip ir jaunoji Polina, svajojo tapti tokia gražia kaip to meto baleto žvaigždė Aisedora Dunkan. Nešdama namo nuo Dniepro kranto molį lipdymui, mergaitė neįtarė, kaip glaudžiai gyvenimas ją susies su skulptūra.
Šokėja su antkotu     1916 metais Polina su šeima persikėlė į Charkovą, kur įstojo į Aukštųjų moterų kursų teisės fakultetą. Tačiau nei baleto, nei skulptūros ji nemetė. Šokio meno mokėsi Taljorio baleto mokykloje, o plastinio vaizdavimo - skulptoriaus L. Blocho studijoje. 1918 metais ją, grįžusią atostogų į Jakaterinoslavlį, užklumpa pilietinis karas. Ten ji baigė K. Voronkovo choreografijos mokyklą ir pradėjo savarankišką koncertinę veiklą. Šoko Kijevo, Charkovo teatrų scenose.
     V. Lapšino teigimu, 1920 metais, Linos Po biografo G. Kustovo nuomone, 1921 metais jaunoji choreografė persikėlė į Maskvą, kur įstojo į Aukštuosius choreografijos kursus ir tuo pat metu išlaikė stojamąjį egzaminą į Aukštuosius meno-technikos kursus. Bet po pusės metų kursus paliko, nes, anot V. Alterio, nutarė visą dėmesį ir jėgas skirti choreografijai.
     Baigusi choreografiją nuo 1924 metų, kaip teigia V. Lapšinas, dešimtmetį ji šoko, dėstė, dirbo baletmeistere įvairiuose Rusijos teatruose. Nors tais metais skulptūra neužsiiminėjo, tačiau įgyti įgūdžiai pravertė kuriant įvairių šokių eskizus. Gavusi pirmąją choreografo statytojo užduotį - sukurti šokį keturioms moterims ir vyrui, ji visą laiką matė šį šokį kaip skulptūrines kompozicijas.
     1934 metais Lina Po susirgo encefalitu, ją ištiko dalinis paralyžius, ji apako. Dvejus metus teko praleisti ligoninėje. Kai rankos atgavo šiek tiek gyvybingumo, ji pradėjo minkyti duonos minkštimo gabalėlius, suteikdama jiems drambliukų, paukščių bei pelių formas. Tai buvo pirmas bandymas gintis nuo nevilties, apatijos, nenoro ką nors veikti. Jos gydytojas Dmitrijus Šambūrovas atnešė faneros lentelę ir plastilino. Taip gimė pirmasis "Šokėjos" bareljefas. Anot V. Lapšino, darbas nebuvo tobulas, tačiau neregės moters gabumai šioje srityje buvo neginčijami. Išeidama iš ligoninės ji gydytojams pažadėjo nemesti skulptūros. Namuose dar ne vieną mėnesį ji vaikščiojo su ramentais, kol visai pranyko paralyžiaus pasekmės. Gyvendama su seserimi Marija, nugalėdama dvasinį ir fizinį skausmą Polina dirbo. Lentynoje rikiavosi vis nauji skulptorės darbai: "Verkianti mergaitė", "Jaunasis smuikininkas", balerinų skulptūrėlės. Vieną portreto "Veronika" nulietą iš bronzos egzempliorių padovanojo visą laiką ją lankiusiam gydytojui Dmitrijui Šamburovui. Ši skulptūrėlė iki pat gydytojo mirties 1963 metais stovėjo ant jo rašomojo stalo.
     Moraliai Liną Po palaikė įžymus dailininkas Michailas Nesterovas. Jis, pirmą kartą pamatęs "Veroniką", "Jaunąjį smuikininką" bei balerinos skulptūrėlę, pokalbio pabaigoje pratarė: "Jūs būsite skulptorė".
     1936-1937 metais, kaip pažymi A. Lapšinas, jaunoji skulptorė lipdo tai, ką ji geriausiai žino: žmogaus kūną šokio ritme. Sukuriami tokie darbai: "Arabeskos", "Balerina", "Šokio siuita", "Šokis su skraiste", "Šuolis".
     1937 metais jos darbai pirmą kartą eksponuojami Maskvos skulptorių parodoje. V. Lapšino teigimu, skulptorė 1938 metais priimama į Maskvos dailininkų sąjungą. G. Kustovas šį įvykį datuoja 1939 metais. Gerai specialistų buvo įvertintas jos darbas "Šuolis", kuriame buvo pavaizduota aukštyn pašokusi šokėja, rankomis lyg sparnais sklandanti ore. Ši skulptūra 1938 metais buvo eksponuojama dailės, grafikos ir skulptūros parodoje Maskvoje. Tais pačiais metais valstybinė Tretjakovo galerija nupirko šį ir dar du skulptorės darbus: "Berniukas su gyvate", "Negriukas". Tais pačiais metais ji sukūrė autoportretą, kurį pavadino "Alionuška". Portrete - visai jauna, susimąsčiusi, užsisvajojusi skulptorė, tokia, kokia ji pati buvo dar turėdama regėjimą. Kitą autoportretą ji sukūrė po poros metų, kur jau galima pastebėti ir pasitikėjimą savo jėgomis, ir dvasinę brandą.
     1933 metais autorė visasąjunginei jaunųjų dailininkų darbų parodai pateikia kompoziciją "Garbės reikalas", kurioje vaizduojama jauna žemdirbė. Šis Linos Po darbas buvo premijuotas. Tų pačių metų vasarą Kijeve Lina Po sukuria vieną iš geriausių savo darbų - portretą "Mergaitė su skarele (Grunia)", kuriame buvo subtiliai perteiktas moteriškumas ir kilnumas.
     Su didele meile ji kūrė vaikų portretus: "Varpelis", "Dimka", "Jaunoji gamtininkė Nataša K." ir kitus.
     Iš atminties ji atkuria žmonių, matytų natūroje ar pavaizduotų paveiksluose, skulptūrose, bruožus. Taip gimsta portretų galerija: "Seno žydo galva", "Paganinis", "Dainuojantis ašugas". Didžiausio pripažinimo iš jų susilaukė A. Puškino portretas, kuris 1940 metais buvo eksponuojamas skulptūros parodoje A. Puškino vaizduojamojo meno muziejuje. Parodoje su savo darbais dalyvavo net 105 skulptoriai, tarp jų buvo tokie žymūs meistrai kaip I. Jefimovas, A. Matvejevas, B. Koroliovas ir kiti. Jos darbas susilaukė labai gero įvertinimo tuometinėje spaudoje. Akademikas K. Juonas rašė: "Po darbe pateiktas aštrus ir originalus poeto portretas". Žymus skulptūros teoretikas A. Rommas pažymėjo, jog realistiškiausias iš pateiktų Puškino portretų buvo Linos Po darbas.
     Gydytojams rekomendavus, 1941 metų vasaros pabaigoje ji evakuojasi į Baškirijos sostinę Ufą. Nauja vieta, sunkios gyvenimo sąlygos tais metais ją labai slėgė ir skulptūrai nebuvo nei medžiagų, nei įkvėpimo. Norėdama būti bent kiek naudinga, ji išmoko rišti tankus maskuojančius tinklus. 1942 metų pavasarį, pagaliau sulaukusi medžiagų skulptūrai, ji vėl imasi darbo. Sukuria ją aplankančios jaunos baškirės portretą. Kita mergina tapo kompozicijos "Baškirų šokis su kumysu" modeliu. Tais pačiais metais jos darbai eksponuojami parodoje, surengtoje Baškirijos operos ir baleto teatre. Tarp premijuotų parodos dalyvių ir Lina Po.
     Gyvendama Ufoje daug darbų skyrė karo tematikai: "Prie sudegusios gimtinės", "Be pastogės", "Partizanas", "Kario Cukalino žygdarbis", "Liaudies keršytojas" ir kt.
     Pergalės dieną skulptorė sutinka jau Maskvos Raudonojoje aikštėje. Šiuos išgyvenimus ji perteikia kompozicijoje "Džiugesio giesmė". Prie karo tematikos daugiau nebegrįžo. 1945 metais jos rankose gimsta "Besišildanti saulėje mergaitė", "Poema", keturi variantai "Mergaitė su balandžiais", "Baškirės mergaitės" ir A. Čechovo portretas.
     Būdama akla skulptorė vos keletą kartų naudojosi natūra. Šiems darbams priklauso portretai "Galybė" ir "Dimka". Kūrinio temą padiktuodavo išgirstas, perskaitytas straipsnis, apybraiža ar muzikos kūrinys. Daug sumanymų menininkei gimė klausantis Bethoveno, Vagnerio, Čaikovskio muzikos. Dalis kūrinių buvo skirta konkretiems Šopeno, Skriabino preliudams. Tais pačiais metais Lina Po gauna valstybinį apdovanojimą - medalį "Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare".
     1946 metais skulptorė kuria lyrines kompozicijas: "Mergaitė, plaunanti galvą", "Šuolis", "Moteris, besimaunanti kojines". Tais pačiais metais ji pradeda kurti charakterinių šokių kompozicijas: "Ukrainiečių šokis" (moters figūra, 2 variantai), "Ukrainiečių šokis" (vyro figūra) bei septynių figūrų kompoziciją "Hopakas". Tų metų vasarą centriniuose meno darbuotojų namuose Maskvoje atidaroma pirmoji jos personalinė paroda, kurioje eksponuojami 73 darbai, sukurti 1936-1946 metais. Ekspozicija buvo įvertinta lankytojų ir žymių to meto meno ir kultūros veikėjų. Paroda susilaukė didelio atgarsio spaudoje.
     1947 metais Lina Po imasi jaunimo ir darbo temos - sukuriami darbai: "Šlovė darbui", "Mergaitė su viščiukais", "Plieno lydytoja", "Valstietė", "Jaunasis sportininkas", "Mergaitė su balandžiais". Tačiau neužmiršta jai artimiausios bei geriausiai žinomos šokio temos -"Šokis" (trys kompozicijos) ir "Valsas".
     1946-1947 metais ji sukuria Rytų siuitą, į kurią įėjo kompozicijos "Liaudies muzikantas", "Baškirų šokis", "Gruzinų šokis", "Kazachų šokis", "Mongolų šokis", "Totorių šokis", "Turkmėnų šokis" ir "Uzbekų šokis" - visos nulietos iš bronzos.
     Lina Po lipdė be instrumentų. Viena ranka kūrė formą, kita tikrindavo proporcijas. Ilgą laiką ji savo skulptūrėles kūrė iš plastilino, tik vėliau pradėjo naudoti molį. Savo kūrybos pirmaisiais metais skulptorė nenaudojo karkaso. Atliktas iš plastilino kompozicijas ramstė po ranka pasitaikančiais daiktais. Dėl to daugelis darbų buvo netvirti, patys keisdavo savo formą, dėl ko autorė labai išgyvendavo. Vėliau skulptoriai A. Arend ir V. Batagina išmokė ją naudotis karkasais. Pradėjus naudotis vieliniais karkasais kompozicijos tapo tvirtesnės ir nebekeisdavo savo formos.
     1947 metais centriniuose literatų namuose Maskvoje buvo atidaryta antroji personalinė Linos Po darbų paroda, kuri, kaip ir pirmoji, turėjo didžiulį pasisekimą.
     Paskutiniaisiais gyvenimo metais skulptorė sukūrė dvifigūrę kompoziciją "Šlovė darbui", du "Rusų šokio" variantus, eskizą "Skausmas", eskizą autoportretui "Kūrybos polėkis". Simboliška, kad paskutinis menininkės darbas, atliktas iš folijos, buvo "Mirštančioji gulbė". Skulptorė mirė 1948 metų lapkričio 26 dieną.
     Per trumpą savo kūrybinį gyvenimą Lina Po paliko meno pasauliui apie šimtą skulptūrinių kompozicijų, nemažai piešinių, eilėraščių. Ji dalyvavo 29 parodose, iš kurių dvi buvo personalinės. Jos biografija pateikta 1955 metų laidos Didžiojoje ir Ukrainos (1963) tarybinėse enciklopedijose bei Ukrainos tarybiniame enciklopediniame žodyne (1967). Apie neregės skulptorės gyvenimą ir kūrybą G. Kustovas 1978 metais parašė knygą "Lina Po". Jos darbai saugomi Maskvos Tretjakovo galerijoje, A. Bachrušino centriniame teatre, A. Puškino, M. Glinkos centriniame muzikinės kultūros, A. Ostrovskio, A. Čechovo name, Rusijos aklųjų draugijos, Sankt Peterburgo A. Puškino name, Kijevo vaizduojamojo meno ir Rusų meno, o taip pat Permės, Astrachanės, Kazanės, Jakutsko, Ordžonikidzės, Riazanės, Omsko, Žemutinio Tagilo, Tverės, Tartu, Puškino (Leningrado sritis), Odesos muziejuose ir paveikslų galerijose.
     Apie šią skulptorę yra sukurti keli filmai, o įvairiose knygose, periodinės spaudos leidiniuose, parodų ir muziejų kataloguose apie ją galima rasti apie 150 publikacijų. Ši trapi, kūrybinga moteris savo reginčiomis rankomis ir turtinga siela meno pasaulyje paliko ryškų pėdsaką.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]