GYVENIMO AKTUALIJOS


 

KAI RAIDĖS NERANDA VIETOS


Aistros dėl lietuviškos Brailio rašto abėcėlės pakeitimų, atrodo, tebeliepsnoja, emocijos nesilpsta. Praėjusių metų lapkričio 30 dieną Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekos skaitykloje, vėl rinkosi ištikimiausi jo riteriai ir ginklanešiai. Diskusijos tikslas - kaip ir prieš trejetą mėnesių: ar reikalinga Brailio rašto reforma, ką ji pakeis, ką pridės, ką atims? Kalbų būta įvairių ir šįsyk jų neperpasakosime. Diskusijos pabaigoje subrendo pasiūlymas dar kartą viešai - "Mūsų žodžio" puslapiuose - išsakyti konkrečius argumentus, kodėl Brailio rašto abėcėlės pakeitimai yra reikalingi.
     "Tą patį sakiau prieš tris mėnesius, tą patį galiu pakartoti ir dabar, - sakė vienas karščiausių senosios abėcėlės šalininkų Valentinas Zaikauskas. Rimtų argumentų, bent man, iki šiol niekas nepateikė. Viena svarbiausių priežasčių - kompiuteriai, naujos kompiuterinės technologijos, tačiau teko kalbėtis su kai kuriais žmonėmis, dirbančiais su kompiuteriais, jie čia jokios problemos nemato: aiškėja, kad galima raides perkoduoti, pakeisti taip, kaip norime ir kaip patogiau. Galbūt mes iš tikrųjų ko nors nesuprantame, todėl ir prašome dar kartą tuos argumentus išdėstyti."

Iliustracijoje šešios pakeistos raidės (reginčiųjų ir Brailio raštu)

     Taigi argumentai. Tačiau iš pradžių keletas bendresnio pobūdžio pastabų. Pirmiausia visi straipsnyje pateikiami argumentai bus "už", o ne "prieš". Tai lėmė du dalykai. Pirma, toks buvo pačių diskusijos dalyvių pageidavimas, antra, daugelis žmonių nėra kategoriškai nusistatę prieš naujoves, jie tik nori žinoti - kodėl? Taigi į šitą "kodėl" ir mėginsime atsakyti. Pašnekovais specialiai rinkomės žmones, betarpiškai susiduriančius su kompiuteriais ir Brailo literatūros leidyba.

* * *

     Vytautas Gendvilas, "Mūsų žodžio" vyr. redaktorius. Mes Brailo raštu leidžiame knygas, spaudą, todėl su Brailio abėcėlės sunkumais susidurdavome kasdien. Imkime kad ir "Mūsų žodį": kompiuteryje surenkamas elektroninis variantas, iš kurio vėliau spausdinamas žurnalas reginčiųjų ir Brailio raštu. Spausdinimui naudojamos atskiros programos, jos skiriasi: vienokia programa reikalinga, kad kompiuterio atmintyje esantį elektroninį variantą paverstų reginčiųjų raidėmis, kitokia - kad Brailio taškeliais. Tekstą, esantį kompiuteryje, pertransliuoti į Brailio raštą būtų galima automatiškai, tačiau trukdo kelios raidės - v, u, z. Reginčiųjų raštu lotynų kalbos abėcėlėje yra ir v vienguba, ir v dviguba. Brailio raštu v vienguba žymima 1, 2, 3, 6, o dviguba - 2, 4, 5, 6 tašku. Lietuvių kalbos abėcėlėje yra tik v vienguba, bet lietuviškame Brailyje ji žymima v dvigubos ženklu - 2, 4, 5, 6 tašku. Kompiuteris, reginčiųjų tekste radęs lietuvišką v, Brailio raštu ją rašys 1, 2, 3, 6 tašku, nes taip žymima vienguba v lotyniškoje abėcėlėje. Galima perkoduoti, kad Brailio raštu iškart spausdintų v, žymimą 2, 4, 5, 6 tašku, bet tada vėl neišvengiame nesusipratimų. Kompiuteris lygiai taip pat Brailio raštu žymės ir viengubą v, ir dvigubą. Kol susiduriame tik su lietuvišku tekstu, problemų lyg ir nekyla. Bet štai toks pavyzdys: mūsų solistų, choristų mėgiami ir dažnai atliekami kūriniai "Ave Maria". Žodis "ave" yra lotyniškas, jame rašoma vienguba v, lotyniškoje Brailio abėcėlėje žymima 1, 2, 3, 6 tašku. Kompiuteris, pertransliuodamas į Brailį, taip ir parašys - 1, 2, 3, 6 taškas, tačiau lietuvių kalboje tokios v nėra, todėl ją turėsime žymėti dvigubos v (2, 4, 5, 6 taškas) ženklu. Gerai, jeigu transkribuojame ir lotynišką tekstą rašome lietuviškomis raidėmis (Ave Marija), o jeigu netranskribuojame? Dvigubos v ženklu Brailio tekste žymėdami ir viengubą v, ir dvigubą v, mes ne tik nesilaikome logikos, bet ir klaidiname neregį: radęs parašytą "Ave Maria (v 2, 4, 5, 6 taškas)", jis ir manys, kad tame žodyje ir rašoma dviguba v. Panašiai yra ir su u raide. Lotyniškoje abėcėlėje ji žymima 1, 3, 6 tašku, mes iki šiol žymėjome - 3, 4 tašku. Taigi radęs kitos kalbos žodį, kompiuteris jo lotyniškąją u pervers į lietuvišką u trumpąją (3, 4 taškas). Dažnai galima išgirsti argumentą, kad kompiuterį įmanoma užkoduoti taip, kaip norime: kad reginčiųjų raštu sutikęs v viengubą, Brailiu rašytų v dvigubą, kad mūsiškai žymėtų ir lotynišką u, ir z. Iš tikrųjų galima, tačiau tik iki tol, kol kompiuteris susiduria vien tik su lietuvišku tekstu. Kai atsiranda nors menkiausias nelietuviško teksto gabaliukas - originalo kalba parašyta pavardė, kitas tikrinis daiktavardis - tada raides reikia sukeitinėti ar atkeitinėti rankomis: t.y. pačiam žmogui tikrinti, lyginti su originalu. Aišku, galima ir taip, galima manyti, kad tai smulkmenos ir nieko nekeisti - viskas pasaulyje yra tarpusavio susitarimo reikalas, bet visi susitarimai paprastai daromi tam, kad ką nors palengvintų, o ne apsunkintų. Kitas reformos priešininkų argumentas - esame lietuviai ir kuriems galams mums ta Europa? Galime nieko nekeisti, tačiau pasaulis prie mūsų tikrai nesitaikys. Sausio pabaigoje Šiauliuose vyksta specialiajam ugdymui skirta konferencija. Brailio raštu leidžiamas informacinis leidinys "ICEVI-newsletter" jos adresą išspausdino taip: iauliai, Vi inskio 25. Mūsiškės š vakariečiai atspausdinti nemoka, o čia dar painiava su v ir su u. Panašiai bus, jeigu mes Brailio eilute vaikščiosime po internetą.
     Daug kas dabar rūpinasi jaunąja karta arba bent kalba jos vardu. Vieną sykį atkeičiame raides, išmokstame ir baigta - visose abėcėlėse jos vienodos. Mokantis kitų kalbų, reikėtų išmokti tiktai tų abėcėlių specifinius ženklus - umliautus, nosines.
     Sergejus Mechas, kompiuterių specialistas. Jeigu tvarkomės tiktai savo kieme, neturime jokio ryšio su pasauliu, tada jokių problemų. Tačiau čia, Lietuvoje, mes negaminame nei specialios kompiuterinės technikos, nei kompiuterinės įrangos.
     Užsakome kokią nors techniką ar įrangą, surašome tas raides, kurios skiriasi, ir nusiunčiame kodų lentelę. Kompanija, gaminanti šią įrangą, jau žino, kad yra standartas, plius lietuviai naudoja dar keletą ar keliolika papildomų raidžių. Dabar tiems, kas darys programą, turime pranešti: v raides apversti, u raides apverskite, z pakeiskite, nes tokia yra mūsų abėcėlė, ir t.t.
     Dažnai tenka girdėti argumentą, kad lietuvių kalba ir taip esanti sudėtinga, kad ji turi ilgąsias ir trumpąsias balses, nosines ir kad vis tiek programas jai reikia adaptuoti. Kiekviena programinės įrangos firma ima lotynišką standartą ir šalia jo palieka vietos nacionalinėse abėcėlėse vartojamiems ženklams. 26 raidės vienodos, plius atskirų kalbų specifiniai ženklai. Tačiau viena yra programinėje įrangoje palikti vietos tokiems specifiniams ženklams, ir visai kas kita - keisti, pertvarkyti patį standartą.
     Jeigu lietuviškas Brailio raidynas nesiskirtų nuo lotyniškojo, tai kiekvienas žmogus turėtų daug mažiau problemų - atėjo, atnešė disketę, mes ją dedame į kompiuterį, suspaudome tris ar keturis klavišus ir atspausdiname norimą dalyką Brailio raštu. Nereikėtų galvos sukti, kokia ten v, kokia u - tikrinti su originalu.
     Reikalingas lietuviškų raidžių ir visų Brailio ženklų standartas. Tada būtų visų mūsų garbės reikalas jo laikytis. Lietuvoje jau atsiranda žmonių, organizacijų (ateityje jų tikrai atsiras ir daugiau), galinčių įsigyti kompiuterį, sintezatorių, Brailio eilutę. Jau dabar yra keletas Brailio leidybos centrų: "Mūsų žodis", Lietuvos aklųjų biblioteka, vadovėlių leidybos centras. Kad reginčiųjų raštu parašytą tekstą pertransliuotų į Brailį, reikalingos specialios programos - kiekvienas iš minėtų centrų tokias programas darosi pats ir darosi taip, kaip išmano. Čia ir laiko, ir finansiniai resursai. Jeigu viskas būtų standartizuota ir sutvarkyta, vienas žmogus paruošia reikalingą programą, o kiti - naudojasi ir daugiau niekam Lietuvoje dėl to nereikia sukti galvos. O dabar kiekvienas daro taip, kaip supranta: švaistomas ir laikas, ir pinigai.
     Vitas Purlys, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių kompiuterinės technikos taikymo centro vadovas. Paprasta ir, atrodytų, banali tiesa, kad iki pastarųjų metų aklųjų raštas buvo tik aklųjų raštas. Kitaip ir negalėjo būti. Vis dėlto į mūsų gyvenimą ateinant naujoms kompiuterinėms technologijoms, yra kiek kitaip: aklųjų raštas artėja prie reginčiųjų rašto. Naudodamasis Brailio eilute, neregys ne tik gali skaityti reginčiųjų tekstą, bet ir pats suprasti, kaip, pavyzdžiui, yra parašytas vienas ar kitas žodis: mažosiomis ar didžiosiomis raidėmis, o gal didžioji yra tik pirma raidė? Jis gali pats vienas, be niekieno pagalbos, rašyti reginčiųjų raštu ir tada jau turi pats žinoti, kada ir kokiais atvejais reikia rašyti didžiąją, o kada - mažąją raidę. Jeigu vadovausimės šia prielaida, turėsime pripažinti, kad turi būti ir pačių raidžių loginis atitikimas - negalima raidę vienaip rašyti, kitaip suprasti. Štai teksto atpažinimo programos - su jomis mūsų centre jau dirbama. Skaitytuvo pagalba jos skaito reginčiųjų raštą, jį atpažįsta ir formuoja aklajam prieinamais būdais. Tai reiškia, kad nematantis žmogus gali skaityti reginčiųjų raštą naudodamasis kalbos sintezatoriumi arba Brailio eilute. Tokia sistema gali būti nesunkiai įrengta, tarkime, kad ir Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Tačiau Brailio eilutėje tekstas bus toks, kokį jį programa nuskaitys nuo reginčiųjų teksto. Jeigu čia bus parašytas žodis "vienas" su vienguba v, tai programa ir matys viengubą v. Brailio eilutėje ir gausime tą viengubą v - 1, 2, 3, 6 taškas. Programa suras lotynišką u - tai mes eilutėje rasime u (lietuvišką ū ilgąją) - 1, 3, 6 taškas. Dažnai tenka girdėti klausimą, ar negalima pakeisti, perkoduoti, perprogramuoti ir pan. Galima. Tačiau tai pačiai Brailio eilutei, kad ją pritaikytume mūsų vartotojui, jau ir taip turime sukurti papildomą lietuvišką aplinką. Dabar gi išeitų, kad turėtume kurti dar vieną - jau antrą papildomą lietuvišką aplinką. Jokia kompiuterinė technika ar įranga lietuviškai nesupranta, mes šitą problemą labiau giliname: įvedame tarytum ir trečią kalbą - lietuviškąjį Brailį. Yra ir grynai finansinis argumentas. Štai kompiuterinės užrašų knygelės "Memona" - jomis jau naudojasi didelis būrys mūsų šalies neregių. Parašėme gamintojams prašydami, kad jie pagamintų specialiai lietuvių kalbai pritaikytų "Memonų" - atsakymas buvo labai paprastas: "Jeigu pirksite 4-5 tūkst. vienetų, tada pagaminsime." Nei kompiuterinės technikos, nei programinės įrangos specialiai mums niekas tikrai negamins! O jeigu gamins - sumokėsime daug brangiau. Jeigu užkoduota, kad būtų lotyniškomis raidėmis, tai šitaip ir bus. Mes, lietuviai, norime turėti savo abėcėlę. Kodėl savo - pagrindinis argumentas, kad pripratę! Tada galima paklausti, kodėl ne savo? Pirmiausia tai pigiau, ir daug pigiau! Antra, didesnės galimybės naudotis naujausiomis kompiuterinėmis technologijomis, ypač ateityje. Jeigu dabar nieko nekeičiame, problema neišnyksta, o tik nusikelia keleriems metams į priekį.
     Europoje vis populiaresnis tampa kalbantis minikompiuteris "Braill'n speak" - tikėkimės, greitai jį turėsime ir mes. Jame yra ne įprasta kompiuterio klaviatūra, o septyni klavišai kaip Brailio rašomojoje mašinėlėje. Žmogus rinks anglišką komandą ir manys: "Aha, dabar aš rašysiu v, u ar z raidę, bet rašysiu ne taip, kaip tai darau rašydamas lietuviškai, o taip, kaip tai daro patys anglai..." Ir vėl susiduriame su ta pačia problema: anglų kalba, lietuvių kalba ir dar viena jos "atmaina" - lietuviškas Brailis.
     Netiesa, kad vadovėliams leisti naująja abėcėle reikės labai daug pinigų. Norint leisti dabar naudojamus mokykloje vadovėlius naująja abėcėle, prisidėtų tiktai popieriaus sąnaudos ir šiek tiek žmogaus darbo. Nereikia užmiršti, kad vadovėliai susidėvi, pasensta morališkai ir vis tiek juos reikia leisti, tačiau šitų pinigų nederėtų suplakti su tiesiogiai reformai reikalingais pinigais. Naująja abėcėle jau yra išleistas paruošiamajai klasei skirtas "Raidžių ratelis", grožinės literatūros. Pačiai reformai daugiau trukdo psichologinės, o ne techninės problemos.

     Parengė Alvydas VALENTA
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]