IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS


Užrašė Alvydas VALENTA

KAS GERO PAS KAIMYNUS?


Rugsėjo viduryje LASS Panevėžio įmonės delegacija, vadovaujama LASS centro tarybos pirmininko pavaduotojo ekonomikai Stanislovo Plauškos, lankėsi nors ir netolimame, bet vis dėlto užsienyje - Baltarusijoje. Po kelionės S. Plauška sutiko savo įspūdžiais bei pastebėjimais pasidalinti su žurnalo skaitytojais. Manome, kad jo mintys bus ne tik įdomios, bet pratęs - tegu ir netiesiogiai - praeitame "Mūsų žodžio" numeryje pradėtą kalbą apie mūsų pačių įmonių reikalus.

* * *

     Apie Baltarusijos aklųjų gyvenimą turėjome gana prieštaringos informacijos: arba ten viskas labai blogai, arba priešingai - labai gerai. Panorome patys savo akimis pamatyti ir įsitikinti, juo labiau, kad su baltarusiais visada neblogai sutarėme, bendravome.
     Kalbant apie Baltarusijos aklųjų sąjungą, pirmiausia reikia turėti galvoje, kad pati valstybė yra tvarkoma kitokiais pagrindais, kitokia yra valstybės politika - demokratijos tenai nedaug. Aklųjų organizacijoje irgi galima pastebėti panašių tendencijų. Baltarusijoje kaip buvo 17 aklųjų įmonių, taip ir liko. Visos įmonės dirba, kai kurios laikosi gana neblogai. Aplankėme keturias įmones: Minsko, Vitebsko (čia jų yra dvi) ir Molodečno. Minsko įmonė specializuojasi gamindama elektros instaliacijos gaminius, joje dirba 1200 žmonių, iš jų - 200 namudininkų. Dirbama dviem pamainomis. Produkcija gera, atitinka europietiškus standartus, turi tarptautinio pripažinimo ženklų. Šiek tiek realizuojama Vakaruose, Baltijos šalyse, tačiau didžioji dalis (apie 70 proc.) keliauja į Rusiją. Vitebske, kaip jau minėjau, veikia dvi aklųjų įmonės. Viena jų - elektrotechnikos, tačiau su Minsko įmone ji nekonkuruoja, antra gamina metalinę galanteriją, panašiai kaip mūsų Šiaulių įmonė.
     Iš 17 įmonių vadovų - 7 aklieji, likusieji 10 - regintys.
     Vienas iš labiausiai dominusių klausimų - ar Baltarusijos įmonės gauna valstybinių užsakymų? Lietuvoje vis dar stiprus įsitikinimas, kad jeigu gautume valstybinių užsakymų, viskas būtų labai gerai. Baltarusių įmonėms kurį laiką valstybiniai užsakymai buvo "nuleidžiami" nesiklausiant, nori jos jų ar nenori. Per paskutinius trejus ketverius metus valstybinių užsakymų visiškai atsisakyta. Svarbiausi motyvai: valstybė, duodama savo užsakymus, kartu diktuoja tam tikras savo sąlygas, pasilikdama teisę atsiskaityti ne iš karto, o per metus. Vykdyti užsakymą reikia, kontrolierių daug, o dėl apmokėjimo nesi tikras kaip ir dirbdamas rinkos sąlygomis. Baltarusiams sunkokai sekėsi ne gauti valstybinių užsakymų, bet jų atsisakyti. Taigi iš saugių, bet seklių užutekių į atvirą vandenyną! Baltarusiai patys pripažįsta, kad Rusijos krizė jiems smarkiai pakenkė: gamyba sumažėjo apie 30 proc. Anot jų pačių, jeigu Rusijoje padėtis ir toliau liks nestabili, tada bus liūdna. Vis dėlto net ir tokiomis sąlygomis renkamasi laisva rinka, o ne valstybiniai užsakymai. Įdomu buvo sužinoti, kaip baltarusiai įėjo į Rusijos rinką. Kaip supratome, nei už gražias akis, nei už politines pažiūras niekas jų ten neįsileido. Viską lėmė kaina. Kadangi visoje Baltarusijoje darbo užmokestis mažas, tai ir gaminių savikaina nedidelė. Prekės kaina irgi nedidelė - galima sėkmingai konkuruoti. Baltarusiai daug produkcijos siunčia į tolimuosius Rusijos rajonus (daugiausia - Baikalo kraštas).
     Panevėžiečiai domėjosi, ar galėtų Baltarusijoje realizuoti savo skėčius, kitus mūsų įmonių gaminius. Baltarusiai neprieštaravo: "Pasižiūrėkite į kainas, jeigu tinka, galite bandyti". Tačiau greitai paaiškėjo, kad kainos ir yra didžiausia kliūtis: skėčių kainą mūsų įmonė turėtų sumažinti kokiu trečdaliu - tada šios šalies rinkoje galėtų bandyti įsitvirtinti. Lietuvos elektros instaliaciniai gaminiai yra maždaug pusantro karto brangesni nei baltarusių. Taigi šansų mūsų gaminiams Baltarusijos rinkoje praktiškai nėra.
     Mokesčiai: čia valstybės dėmesys, lyginant su Lietuva, mažesnis, o nuostatos griežtesnės. Baltarusijoje visos įmonės privalo mokėti 28 proc. pelno mokesčio. Jeigu aklųjų įmonėje dirba 50 proc. invalidų, šio mokesčio nereikia mokėti. Tačiau organizacijos centro valdyba yra nustačiusi tokią tvarką: šie pinigai geriau atitenka pačiai aklųjų sąjungai. Šitaip 25 proc. pelno mokesčio paimami į centralizuotą aklųjų sąjungos fondą, iš jų finansuojamos socialinės, kultūrinės programos, organizacijos įstaigos (panašiai kaip anksčiau buvo pas mus), o 3 proc. lieka pačiai įmonei. Kita reali lengvata - socialinio draudimo mokestis. Baltarusijoje šis mokestis yra 34 proc., aklųjų įmonės moka tik 4. Visus kitus - žemės, turto, ekologinius, prezidentinius ir t. t. - baltarusių aklieji moka kaip ir visos kitos įmonės. Nėra tokio skaičiavimo kaip pas mus - gamybinis, balansinis pelnas. Pelnas arba yra, arba jo nėra! Įmonės beveik neturi atliekamų patalpų, todėl nieko ir nenuomoja. Prieš penkerius šešerius metus baltarusių įmonės ne tik turėjo didelių sunkumų, bet buvo kilęs pavojus išlikti. Kadangi Baltarusija turėjo daug karinės pramonės ir ji buvo mažinama, tai iš ten pas akluosius perėjo nemažai inžinierių, kitokių specialistų. Dažniausiai tai buvo aukštos kvalifikacijos darbuotojai, turintys gerus ryšius su Rusija, atskirais jos regionais. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti vieną iš mūsų aplankytųjų - Molodečno įmonę: joje dirba daug jaunų, iš karinės pramonės atėjusių žmonių, įmonėje veikia specialus kompiuterinės įrangos projektavimo skyrius (mūsų analogas būtų "Įrangos" įmonė, tik ji turėtų priklausyti LASS Vilniaus įmonei).
     Nors atlyginimas Baltarusijoje nedidelis (vidutiniškai 40 JAV dolerių), žmonės patenkinti, kad turi darbo. Baltarusiai laikosi nuostatos, kad atlyginimai negali vėluoti. Jeigu įmonė neturi pinigų, geriau ima iš banko trumpalaikę paskolą, bet atlyginimus išmoka laiku.
     Pati mūsų išvyka buvo ir įdomi, ir naudinga. Nemažai pamatėme, atnaujinome turėtus ryšius. Mūsų įmonės spręs pačios, verta joms bendradarbiauti su baltarusiais ar ne, tačiau jeigu nuspręs, kad verta, - kelias jau bus atviras.
    
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]