Belgų dailininkas Ežen Lermans (1864-1940) aklųjų tematika devyniolikto amžiaus pabaigoje - 1898 metais -nutapė paveikslą "Aklasis". Neregys, kairėje laikydamas lazdą, dešinę ranką padavęs savo palydovei paauglei mergaitei, plačiais žingsniais eina kaimo keliu. Jo skubėjimas suprantamas, nes dangumi slenka švininiai lietaus debesys ir tik kur ne kur tvyksteli saulės spinduliai, šviesiais dryžiais krentantys ant smėlėto kelio. Abu keleivius nuo žvarbaus rudens vėjo saugo apsiaustai ir galvos apdangalai. Neregys basomis kojomis įsispyręs į didžiules, šviesias medines klumpes. Palydovė mergaitė mūvi juodas kojines, apsiavusi tamsiomis klumpėmis. Aklasis per petį persimetęs kelionmaišį, mergaitė rankoje laiko melsvo audeklo ryšulėlį. Keleiviai baigia pereiti tiltą, nuo kurio tolumoje regima sodyba bei kažkur vingiuojantis kelias. Kur eis keliauninkai? Užsuks į netoli baltuojantį namelį ar bandys įveikti ilgesnį kelią? Nelengva nuspręsti, kas šis neregys. Vaizduodami aklus elgetas, dailininkai dažniausiai vienareikšmiškai ir įvardina savo paveikslus. Nei vyriškio, nei mergaitės rūbai nėra suplyšę ar sulopyti. Tik gal ištinusios neregio kojos didžiulėse klumpėse liudija: kojos jį maitina ir galbūt jis elgeta - kas žino? Anot profesoriaus R. Plečkaičio, "žmogiškosios vertės pajautimą aklieji įgyja kaip ir visi žmonės - pagal principą, kad žmogus yra tai, ką iš jo padaro sąlygos, kuriose jis gyvena, ir ką jis pats iš savęs padaro..."