Gražina SIDEREVIČIENĖMOKYTOJĄ TEBEVADINA ANTRĄJA MAMA
Maloni, visada besišypsanti, nepataisoma optimistė, jaunatviška net sulaukusi garbaus amžiaus. Tokia ji, ilgametė pedagogė, aklųjų ir silpnaregių vaikų Lėlių teatro režisierė Aldona Baltramiejūnienė. Tokią ją išvydo buvę auklėtiniai, kolegos, artimi bičiuliai, iš visų Lietuvos kampelių rugsėjo 3-ąją susibėgę į šiek tiek pavėluotą mokytojos Aldonos neeilinio gimtadienio šventę, surengtą Kauno aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose. Kiekvienas norėjo pagerbti savo mylimą mokytoją: kas šiltu žodžių, kas daina ar posmu, įteikti gėlę ar bent prisiliesti prie jos rankos. Ausyse tebeskamba J. Vizbaraitės, O. Matusevičiūtės atliekamos dainos, buvusios auklėtinės I. Kundor žodžiai: "Jūs buvot mano antroji mama", N. Kuolio prisiminimai, kai jį, nedrąsų, apsiverkusį, į svetimą aplinką pakliuvusį kaimo vaiką, mokytoja paguodė ir padrąsino, ištarusi: "Na, ką, Napaly, mokysimės kaip ir visi". Tikrą siurprizą pateikė pedagogė B. Sodaitytė-Tarasevičienė. Ji suvaidino Jonuką Dunduliuką, o išsaugotą lėlę padovanojo buvusiai režisierei. Taip buvome sugrąžinti į praeitį, į gražiausius jaunystės metus.
Aldona Stanaitytė, Nepriklausomos Lietuvos karininko dukra, labai rizikuojant 1945 metais buvo priimta į Kauno aklųjų mokyklą-internatą. Tuometinis direktorius J. Mikėnas nepabūgo siautėjusių represijų ir ji tapo pradinių klasių mokytoja. Direktorius neapsiriko: kūrybiška, nerimstanti, kupina fantazijos mokytoja Aldona suko galvą, kaip aklieji ir silpnaregiai galėtų realizuoti savo meninius kūrybinius sugebėjimus. Subūrė dramos ratelį, pradėjo rengti įvairius poetinius montažus, o 1947 metais gimė Lėlių teatro idėja. Tai buvo Baltramiejūnų šeimos teatras: mama režisavo, dukra Jūratė kūrė muziką, Vilija grojo, žentas Vidmantas kūrė lėles. Daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvavęs teatras ne kartą tapo pajėgiausiu visoje Lietuvoje, 9 kartus teatro vaidinimus rodė Lietuvos televizija. Šiandien - tai jau legenda, bet A. Baltramiejūnienė tebesaugo apie dvidešimt lėlių, nes tai jos gyvenimo, beje, paties kūrybiškiausio, dalis. Idealistė, matanti tik gerąsias gyvenimo puses, Aldona Baltramiejūnienė ir šiandien savo mokinius, savo artistus apipila pačiais šilčiausiais žodžiais, domisi jų gyvenimu. O šie nuolat skambina jai telefonu, guodžiasi, prašo patarimo. Ar gali būti kitaip, kai žinai, kad mokytojai darbas mokykloje tęsdavosi iki išnaktų, arba persikeldavo į jos namus. Tik ji viena sugebėjo iškepti pyragą "iš nieko", surengti gimtadienį našlaičiams, numegzti kepurėlę ar pirštines, pagaliau, sukarpiusi užuolaidą, pasiūti baltas kaip sniegas apykaklaites savo artistams. Matyt, todėl kas antras auklėtinis mokytoją Aldoną vadina antrąja savo mama. Ar daug pedagogų tuo gali pasigirti?!
Brandaus jubiliejaus proga A. Baltramiejūnienę pradžiugino ir namiškiai. Dukra Jūratė mamai padovanojo savo kūrybos dainą, kurią atliko visa šeima, anūkė Martyna sugrojo B. Dvariono "Noktiurną".
O jubiliatė, apsupta ją mylinčių žmonių, žiūrėjo į juos šiltu žvilgsniu ir vis šypsojosi.
Ilgo ir saulėto gyvenimo rudens, geroji Mokytoja!
