Adolfas VENCKEVIČIUS

KIAURAS ARKLYS

Sėdėjau ant slenksčio tarpduryje į lauką, kelius ant prieangio akmens susistatęs. Saulė jau buvo į pavakarį atėjusi. Ne, daug toliau pakeliavusi, nes taikėsi už tvarto užlįsti. O išbujojęs tvarto šešėlis iš dešinės slinko prie manęs ir jau prie pat durų staktos buvo, nors didžioji kiemo dalis dar saulėje tebespindėjo.
     Man patiko šis dienos metas. Patiko vieta ant slenksčio pasėdėti, gražiu, maloniu metu pasidžiaugti. Mane čia žavėjo ne saulės šviesos ir šešėlių stumdymasis, o juntama dar kaitinanti šiluma ir pamažu atslenkanti vėsa, kuri tarytum į drobulę viską galų gale susupa.
     Ne, tąsyk kažkas buvo ne taip, kažkas trikdė. Niekaip negalėjau maloniems dalykams nusiteikti. Rodos, viskas buvo taip pat. Ne, arklys! Prie gluosnio stovėjo didelis raudas arklys. Jo niekad čia nebūdavo! Pusė arklio jau buvo pavėsyje, o kita - dar saulėje.
     Kaip čia yra - ar saulė mane visai apžilpino, ar išdegęs kiemas išdaigas krečia? Mūsų sodyba buvo įkurta ant aukštokos smėlio kalvos, ir vos tik savaitė kita karštų dienų pasipildavo - viskas kieme kaip per didžiausius karščius išdegdavo. Jau saulės išdegintas kiemas buvo ir dabar. Kaip ten bebuvę, aš niekaip negalėjau suprasti, iš kur tas kiauras arklys. Kodėl kiauras?! Iš kur tokios kvailos mintys? Juk arklys tik raudas ir didelis! Jis piktas ir grėsmingas. Nežinojau, kaip pro jį ir praeiti reikėtų. Vietos nėra. Nebent pro kitą gluosnio pusę?
     Tas gluosnis buvo senas, didelis ir kieme ne vietoje išaugęs. Už jo į šoną buvo dar vienas toks pat gluosnis, toliau klevas ir dar kažkoks medis, plačialapis ir baisiai greit augantis. Pro tuos medžius arklį apeiti maniau ir bus galint. Žvilgtelėjau į ten. Matyt, jau tokia diena buvo - įdomybių netrūko. Iš tos gluosnio pusės, kur maniau praeiti galint būsią, į medį pečiu atsirėmęs stovėjo Juozas Karlikauskas, toks dar blankus tarytum nuo šešėlio nespėjęs atsiskirti. Tas svarbu nebuvo. Aš tikrai pamačiau Juozą. Ant kairiosios rankos jis buvo sulankuotą virvę užsimovęs - lyg kokias vadeles, lyg kažką kitą panašų.
     - Sveikas, Juozai! Kaip tu čia atsidūrei?! Juk aš tau niekad mūsų sodybos adreso nebuvau sakęs! Tas dabar nesvarbu. Ir tu pajudėti negalėsi... Žiūrėk, koks arklys iš kitos pusės ir jau snukį pro gluosnį į tavo pusę kiša!..
     Juozas pasigręžė, nusimovė sulankuotą virvę nuo rankos ir drožė arkliui per sprandą. Arklys smarkiai kilstelėjo galvą aukštyn, lyg smūgio per akis ar per snukį norėdamas išvengti, bet prieš nepuolė, nesikėsino dantim grybštelti. O Juozas pradėjęs plakė arklį per prusnas, per šoną. Arklys traukėsi už gluosnio, traukėsi ir ten kažkur išnyko. Negalėjau suprasti, kur tas arklys dingo. Kas atsitiko? Pagaliau suvokiau, jog čia Žalų kumelė. Vadinasi, kur ji, dabar visai aišku. Į savo žemes nurisnojo. Viskas be manęs susitvarkė.
     Be reikalo aš pasakiau, kad čia Žalų kumelė buvo. Ji ne vien Žalų, Onutės ir Vytauto, bet ir kitų kaimynų - Gobių, Reginos ir Napaleono. Jie susidėję kumelę pirko ir nemažą pinigą suplojo. Pinigas kaip pinigas - susidėjai ir nusipirkai, bet kaip paskui arklį dalintis? Arklį reikia šerti ir prižiūrėti - kam ir kiek? Arklys reikalingas ūkyje pasidarbuoti - čia vėl: kam ir kiek? Sukau galvą, negalėdamas suprasti, kaip čia nesusipykti. Žalai ir Gobiai nesipyko. Matyt, žmonės, kokie nori, tokie ir gali būti. Kumelė turbūt pas Žalas buvo. Dažniausiai ji ten ir būna. Matyt, į Žalų valdas ir nuėjo. Paeiti ir pasižiūrėti, kur ji ten, tingėjau. Be to, svečias buvo Juozas Karlikauskas. Dėl tokio menkniekio jo prarasti nenorėjau. Dabar Juozas arklį pavaręs ant sausos gluosnio šakos sulankuotą virvę pakabino ir, nugara į rauplėtą ir kerpėtą medžio kamieną atsirėmęs, stovėjo. Rodės, jis kažko laukė. Kažkokio mano žodžio reikėjo.

     Iš naujo pradėti šneką buvo sunku. Niekur jokios dingsties - nei čia, nei kur nors. Dar baisu, kad kokiu žodeliu neįžeistum - juk čia pats sau galą pasidaręs žmogus, visai nesvarbu, jog geras pažįstamas, bemaž prietelius. Man tas galo pasidarymas nė po kam - kas kaip nori, tegu taip ir elgiasi, nors kažin ar čia to nors bent kiek yra. Vieną dieną kažkas išeina, apleidžia tą vadinamąjį žmogų ir apleisdamas išsineša prasmę gyventi, tą mažytį, nematomą, neapsakomą varikliuką. Tada nei noro, nei nenoro nebelieka. Žmogaus kūnui, tam pelų maišui, nieko nebelieka, todėl ir pasikabina, nusigramzdina ar kitaip susinaikina. Jau keleri metai, kai Juozas šito pelų maišo nebeturi, o aš jį tebevalkioju. Ir prasmės gyventi grūdas tebėra, ir dar kažkas, leidžiantis su tokiais kaip Juozas, šiek tiek su kitokiais ir net su pačiu savim susisiekti. Todėl šį tą galvoje sumetu ir sakau:
     - Tu nepradink, Juozai, jei jau atsiradai! Iš kur paskui tave aš beprisišauksiu? Ateik, sėsk čia ant akmens, pavėsyje, jei saulės nenori. Aš turiu gero naminio vyno, tikras madera. Einu - atnešiu. Tampei tą pelų maišą, todėl žinai, kokių keistų dalykų prisireikia jį turint, kad susišnekėtum.
     Prišnekėjęs netikėtai daug atsistojau ir nuėjau į vidų vyno atsinešti. Nežinojau, ar Juozas girdėjo mane, ar suprato, bet kitoks elgesys man tada nepasipainiojo. Iš tikrųjų išėjo taip - kaip moku, taip šoku.
     Vyno aš turėjau daug. Tas daug - visai lietuviškas, nes dvidešimties litrų butelys jau - ežeras. Marias vyno galėjau pasidaryti todėl, kad dvejus metus pagret obuolių derlius nemažas buvo. Vienam kitam ir taip atsitinka. Žalai obuolius, kai jų yra, gyvuliams šeria, o mūsų tas vienas gyvulys, šuo, obuoliais nesidomėjo. Vežėme obuolius į Molėtų sulčių spaudyklą ir pylėme sultis į kokius tik indus pakliuvo - vis žiemai, vis žiemai. Tekėjo jos ir į vyno butelius. Pagaliau ir indų pritrūko, o sulčių vis buvo. Tada prisiminiau Kaziuko mugėje pirktą ąžuolinę statinę. Pirkau ją agurkams raugti. Kopūstams ąžuolinė netinka, o agurkams - pats tas. Pripylėm ir šitą pilną. Gal šeši ar septyni kibirai tilpo. Sugalvojau kaip ir užtaisiau - ir taip išbuvo iki pavasario. Tada gal gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje atidariau. Radau puikiausią vyną, o dar, kad ir ąžuolinėje statinėje buvo rūgęs, pavadinau jį madera.
     Pasisėmiau du pilnus puodelius - iš tokios statinės kitaip ir nebuvo įmanoma - ir išėjau į lauką. Prie gluosnio Juozo nebebuvo. Mat kaip! Nesulaikiau! Nepavyko! Bet ne?! Ant sausos gluosnio šakos karojo Juozo atsineštoji ir ten pakabintoji virvė, o pats Juozas sėdėjo čia pat - ant akmens prie pamato. Tas akmuo buvo pavėsyje iš dešinės, nė nežinau, kam ten padėtas. Atsisėdau vėl ant slenksčio, arčiau Juozo, vis dar saulėje ir padėjau vieną puodelį ant prieangio akmens krašto. Man nerūpėjo, kaip Juozas pasiims, kaip gers, ar gers. Jis buvo svečias ir pavaišinti man derėjo, nors nežinojau, ar jam kokią nors reikšmę tas dalykas beturi. Elgiausi pagal tokių pelų maišų kaip aš tvarką. Stuktelėjau puoduko dugnu į padėtojo kraštą ir pasakiau:
     - Būk sveikas!..
     Toks pasveikinimas ir pačiam nelabajam tinka.
     Išgėriau savąjį puodelį iki dugno, truputį palaukiau, kol vynas apie bambą apsisuks, tuo tarpu apsvarsčiau visokias galimybes ir pradėjau:
     - Ar tu atsimeni, Juozai, kai pas mane bulvių buvai atėjęs? Tas dar bendrabutyje buvo. Aš tada gerokai įkaušęs viduryje kambario ant pilvo gulėjau, ne todėl, kad nepaeičiau ar kur kitur atsigulti nepajėgčiau, o tiesiog girtumu mėgavausi. Kai tu bulvių paprašei, aš atsistojau ant keturių ir tebesimėgaudamas girtumu pasakiau: "Dabar apsuk mane ir aš tau surasiu bulvių.." Tu nuėjai į virtuvėlę ir ten po kriaukle pats bulvių susiradai. Nežinau, kodėl tu tada nepanorėjai manęs apsukti, bet, progai pasitaikius, iš to nuotykio visada pasijuokdavai.
     Vos spėjau priminti Juozui tą atsitikimą, kai per tvarto stogą dideliu stipriu šuoliu peršoko raudasis arklys. Jis tuoj pat pasilaigydamas ėmė lakstyti po kiemą, taikydamasis kam nors dantimis grybštelt ar kanopa trinktelt. Kiemas didelis, ir vietos buvo daug, tačiau arklys vis lėkė pro šalį vos kanopomis nekliudydamas prieangio akmens.
     - Aš, Juozai, šito arklio nesutramdysiu. Mano balsas tokiems dalykams netinka - yra per švelnus. Švelnumas gal čia ir niekuo dėtas, tačiau balse nėra valdingumo, tramdymo dvasios. Aš sykį tuo kaip reikiant įsitikinau. Turėjau tada tokį neklaužadą šunį. Kol galėdavom geruoju susikalbėti, niekas niekad nekliuvo. Bet kai prisireikdavo griežtumo ar drausmės, nieko neišeidavo. Šuo manęs tarytum negirdėdavo. Jo interesai ar sumanymai buvo svarbiau negu mano paliepimai ar įsakymai. Taip atsitiktų ir dabar. Kažin ar aš savo valią šitam arkliui galėčiau primesti. Tu čia man galėtum padėti. Tik pirma susitarkim, kaip susikalbėsim. Čia didelės bėdos nėra. Tu žinai mano minčių klodus? Gerai! Tu juos susirasi. Ten stumtelsi pirmyn reikalingą mintį, ir aš žinosiu, ką tu nori pasakyti. Minties nerasi - bus tyla. Susitarėm, ar ne?
     Juozas linktelėjo galvą. Kažin kodėl? Turbūt koks nors žodelis "gerai" ar "taip" nėra mintis. Nieko, dėl to susikalbėsim.
     - Kam tau šitą arklį tramdyti?! Pasėdėk, palauk! Turi dar puodelį vyno, išgerk. Aš negersiu... Arklys nekviestas atsirado, nevaromas ir išsikraustys. Kantrybės...
     - Aš noriu tą arklį pasigauti, sutramdyti! Noriu jį pasižaboti. Man reikia sužinoti, kas jis per toks! Gal dar ir pajodinėčiau. Nors ne! - iš manęs menkas jojikas. Tik sykį joti tebandžiau, bet ir tą patį - arklys per galvą žemėn numetė. Turiu tvartą. Nusivesiu jį ten. Kai pamatysiu, kam tinkamas, tam ir panaudosiu. Arklys yra arklys, tegu jis ir baisaus pasiutimo pilnas.
     - Atsargiai su ugnimi paprūdžiais. Ne viską, ką panorėjęs gali apturėti. Ypač pavojinga ten, kur paslaptis.
     - Paslaptis labiausiai mane ir vilioja. Nujaučiu, kad kaip tik jos čia ir esama. Nenoriu progos praleisti. Paskui nagus graušiuos, galvą bergždžiai suksiu negalėdamas atspėti, kas čia iš tikrųjų buvo. Kam tie perspėjimai ar atkalbinėjimai!
     - Tad ko pageidauji? Juk aš belaisvis. Kaip galėsiu, taip pasitarnausiu.
     - Belaisvis! Čia dabar kas!?
     - Tu žinai, kaip yra su žmonija. Visada žmonės, ką geidžia, tą ir turi, ko tikisi, ko laukia, tas ir būna. Senovės graikams reikėjo visokiausių dievų, didvyrių, pabaisų, jie ir turėjo jų. Viduramžiais reikėjo žmonėms velnių, raganų, vaiduoklių ir visokių klaidžiojančių dvasių - jų ir turėjo per akis. Dabar prisireikė ufonautų - ir tų yra. Manęs keliolikai žmonių reikėjo, todėl ir esu. Dabar esu čia. Tokių atsitikimų dabar baisiai nedaug.
     Baisiai nustebau tokį samprotavimą išgirdęs. Niekaip negalėjau suprasti, kas čia per reikalas. Mintys, aišku, mano, bet galvosena kieno? Tas pat ir su samprotavimais apie arklį. Klausti neverta - vis vien nieko nesužinočiau. Jei tokių minčių nėra pas mane, tai nieko ir neišgirsiu. Čia jau taip!
     - Aš tavęs, Juozai, nekamuosiu. Paskolink man savo balsą - pakalbėk per mane savo balsu. Minčių susirasi. Visa kita jau mano reikalas.
     Atsistojau ir ryžtingai nužingsniavau prie gluosnio. Ten nusikabinau nuo šakos Juozo pakabintąją virvę. Be abejonės, padariau kvailystę. Reikėjo kamanas pasiimti. Jos prieangyje kabojo, senojo šeimininko ten paliktos. Nė nežinojau, ar jos kam tikusios, - nė sykio jų kaip reikiant neapžiūrėjau. Kabojo jos sau, ir man buvo gražu. O aš nuo šakos nusikabinau virvę, dar labiau abejotiną daiktą. Nusikabinau ir ėmiau dairytis, kur arklys. Kiemas buvo tuščias, o arklys sau kaip niekur nieko stovėjo prie gluosnio iš kitos pusės. Aš stovėjau Juozo vietoje, kai jis šita pačia virve mušdamas arklį pavarė. Galėjau ir aš taip pasielgti, bet mane nei iš šio, nei iš to pagavo baimė. Iš kur ta baimė, ko aš išsigandau - suprasti negalėjau. Niekur nieko baisaus nebuvo. Net arklys iškėlęs galvą ramiai lūpomis čiupinėjo gluosnio lapus, tarytum norėdamas ir nesiryždamas jų paragauti.
     Besižvalgant, besistengiant suvokti, kas atsitiko, iš atminties išplaukė vienas sapnas. Aš jį dažnai prisimindavau ir tarytum Karlo Gustavo Jungo palieptas visaip tą sapną varčiau, sukinėjau iš visų jėgų stengdamasis suprasti, ką jis sako. Bet sapnas nepasidavė, prasmės neatskleidė. Kaip buvo sapnas, toks sapnas ir liko, nors ir nekasdieniškas.
     Tame sapne aš buvau namie. Sėdėjau svetainėje sofos kampe. Priešais mažajame kambaryje kažkas buvo, kažkas svetima, nejauku, gąsdinančio. Staiga tas kažkas, žmogystos pavidalo, išbėga per svetainę į balkoną. Aš įsigeidžiu tą žmogystą nutverti. Iš kažkur atsiranda žinojimas, jog čia mirtis ir draudimas neiti. Aš nieko nepaisau - atsistoju ir einu. Baisiai bijau ir vis tiek einu. Atsidarau balkoną ir per atdaras duris čiumpu. Nežinau, kas atsitiko. Liko kažkokia spraga, nors sapnas ir tęsėsi. Klūpojau sėdom svetainėje ant kilimo. Čia pat gulėjo jauna graži mergina. Aš ją nurenginėjau, bet ir nurenginėti nebuvo ko. Ji tebuvo su viena suknele, o paskui visa nuoga. Glosčiau jos šlaunis, pilvą ir intymiausią vietą. Mergina man sakė: "Nebijok, aš niekuo nesergu". Čia iš užpakalio stipriai už pečių, gal dar už apykaklės, mane sučiupo kažkas ir su didele jėga atbulą nutraukė.
     Sapnas išniro visas vienu sykiu, vieną akimirką, bet svarstyti, kodėl jis čia, nebuvo kada. Pamačiau į kiemą bekopiančią Liudą iš daržo pakalnėje su krepšiu agurkų ir pomidorų. Daržo nuo čia, nuo gluosnio, matyti nebuvo. Nieko nelaukdamas surikau:
     - Liuda! Neik čia! Eik per anas duris - čia arklys!..
     Liuda nustebo, išsigando ir sustojo kaip įkasta, o aš tuo pat metu griuvau į žolę už gluosnio, susiėmiau veidą abiem rankom ir ėmiau melstis. Melstis reikėjo, nes buvau išjudinęs dideles galybes, kurių suvaldyti nemokėjau ir negalėjau. Vienas žingsnis ne ten - ir viskas. Rodės, tuoj, tuoj gyvenimo prasmę prarasiu, tą gležną želmenėlį. Praradimo pasekmė savo įnagius turėjo čia pat - buvo ir Juozo Karlikausko virvė, ir sausa gluosnio šaka. Čia pat už gluosnio stovėjo raudasis arklys, kuris grybštelėjęs šoną galėjo išrauti su visu grūdu gyvybės želmenį. Tada daug greičiau amen viskam, nors kelmas žino, kas geriau, o kas blogiau.
     Pirmyn atgal, pirmyn atgal švelniai glosčiau veidą. Maldos niekur neskraidinau. Ji buvo tik manyje, nes meldžiausi sau, nors ne visai. Aš meldžiausi kitam "aš", kuris buvo galingesnis už mane, buvo manyje, šalia ir dar kažin kur. Šito "aš" rankose buvo mano gyvenimo prasmė, žmogiškumo idėja ir jos progresas. Kartais atrodydavo, kad tas antrasis "aš" yra mane smarkiai apsėdęs, bet pykti negalėjau, o juo labiau - maištauti. Žinojau, kad jis yra ne tik mano, bet ir mano gyvybės antroji pusė. Ten buvo paslaptis, ir aš, tas paprastasis aš, kartais prie jos prisiliesdavau. Nuo to prisilietimo paslaptis tik dar didesnė pasidarydavo. Bemaž visada turėjau skubiai gelbėtis, kaip ir dabar.
     Prašiau per daug netempti manęs į savo pusę, nes aš esu nepasiruošęs. Be to, su šituo balastu, kuris aš ir esu, niekur nenupulsi. Tyliai meldžiau sakydamas:
     - Žinau, kad su saule negyvensiu, kad mirti turėsiu, todėl nespausk prie žemės, kol kojos nešioja, neapkrauk vargais, bėdomis ar neleisk jų skausmingai justi. Ne savo noru atėjau į pasaulį, ne savo noru gyvenu, ne savo užduotį gyvendamas vykdau, leisk nors truputį pasidžiaugti gyvenimu, truputį pasimėgauti, kad gyvenu. Aš daug nenoriu! Noriu sutarti su žmonėmis, su tokiomis pat vargo bitėmis, noriu per tave su jais susisiekti, noriu padėti ir sau, ir kitiems. Tu man pagelbėsi. Tu man daug jau pagelbėjai. Labai ačiū už šią dieną, ačiū, kad padėjai, kad sulaikei! Labai, labai ačiū.
     Dabar vieną ranką pakišau po galva, o antrą padėjau ant kaktos ir truputį, vienai dviem sekundėm sulaikiau mintis, visas mintis, kur jos beeitų. Tada giliai įkvėpiau ir atsistojau. Nei arklio, nei Juozo Karlikausko nebebuvo. Paglosčiau gluosnį ir nuėjau namo. Liuda buvo virtuvėje, bet dar atsipeikėjusi kaip reikiant nebuvo.
     - Kur buvai? Ar žinai, kas čia buvo? Ar girdėjai? Aš į namus ėjau ir išgirdau Juozą Karlikauską šaukiant. Kas čia atsitiko, koks arklys?
     Supratau, jog Juozo Karlikausko balsas liko pas mane. Bėda nedidelė, tik turėsiu būti atsargus. Nieko neįvyko, nieko neatsitiko, aš toks, koks buvęs. Žiūriu pro virtuvės langą ir sakau:
     - Žiūrėk, Ona su Vytautu ateina. Svečių turėsime.
     - Mesk iš galvos! Čia kažkokie niekai. Turbūt perkaitai.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]