Kiekvienas žmogus, kas jis bebūtų - šaltkalvis ar advokatas, pardavėjas ar žurnalistas - turi pasitikėti savimi, mokėti tvarkytis buityje. Ir visai nesvarbu, kokie gyvenimo vėjai jį lamdo: žmogus privalo būti pasiruošęs. Lengva pasakyti - sunku padaryti. Bet kiekvieno Mokytojo ir yra tokia misija šioje žemėje.
Dirbdama su vaikais, turinčiais regėjimo problemų (o dirbu A. Jonyno mokykloje jau devyniolikti metai), susitikau su įvairiomis asmenybėmis, turinčiomis savo svajones, norus, viltis. Diskutuota labai daug, labai įvairiomis temomis ir išvada viena ir ta pati - kiekvienas mokinys nori būti pastebėtas ir įvertintas. Ką vaikas bedarytų, jis nori atkreipti kitų dėmesį į save. Ar gerais, ar blogais darbais jis to siekia, tai jau kitas dalykas. Būtent dėl to ir gimė man mintis suruošti parodą, tuo labiau, kad parodyti turime ką - mokame megzti, nerti, siuvinėti, rišti ir t. t. Kiekvienais metais dalyvaujame kokioje nors parodoje, suruoštoje Mokytojų namuose, dailės salonuose ar kur kitur kartu su kitų mokyklų mokiniais (dažnai įsiprašome patys, mus "pamiršta"). Po "Litexpo" parodos, kurioje irgi dalyvavom, nutariau: mūsų mokyklos vaikų darbai verti atskiros personalinės parodos. Sumanyta - padaryta. Ėmiausi ruošti ir rinkti darbus parodai, kuri buvo atidaryta 1999 m. rugpjūčio 16 d. Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje. Vaikų susidomėjimas ir noras dalyvauti parodoje buvo didelis: smagu, kai tavo darbelis rodomas ne tik mokykloje, bet ir "tikroje" parodoje. Iš pradžių galvojau surinkti ir parodyti tik keleto pačių kruopščiausių ir gabiausių savo mezgėjų darbus, bet ruošdama parodą supratau, kad tai neteisinga. Kaip jau minėjau, kiekvienas vaikas nori būti pastebėtas ir įvertintas. Nėra nė vieno vaiko, kuris nieko nesugebėtų. Galvojau, ką atsakysiu Ramunei ar Jūratei, ar kitai kokiai mokinei, kurios darbas nėra prastesnis, tik jų rankdarbių yra mažiau. Akivaizdu, kiekvienam vaikui nevienodai reikia laiko bei pastangų atliekant kad ir tą patį rankdarbį. Aš pati mokydama mergaites pabrėžiu: svarbu ne kiekybė, o kokybė. Kiekvienas kruopštus darbas būna įvertintas. Taip paroda pasipildė ir kitų mokinių darbeliais. Mes mezgam, neriam, siuvinėjam ne dėl to, kad pagamintumėm daug daug rankdarbių, o dėl to, kad galėtume pasakyti - aš irgi tai sugebu ir galiu.
Taip gimsta pasitikėjimas savimi, viltis pasiekti ir išmokti dar daugiau ir dar gražiau.
Puiku, labai džiaugiuosi, kai savo rankdarbius mokinės dovanoja draugėms, auklėtojoms, mamoms ir netgi tėčiams, kartais vos spėju duoti patarimus, kam ir kaip ką daryti.
Jau žinau, kaip ruošiu kitą parodą (tik nežinau kada ir kur). Joje bus kiekvieno besimokančio šioje mokykloje mano mokinio darbelis, nepriklausomai nuo amžiaus, klasės, regėjimo ir intelekto.
