REABILITACIJA


Alvydas VALENTA

DIEVŲ BAUSMĖ IR AKIPLĖŠIŠKAS JOS NEPAISYMAS


Galime sutikti arba nesutikti, kad aklumas - sunkiausia negalės forma, tačiau, matyt, niekam nekyla abejonių, kad regėjimo netekimas - vienas didžiausių žmogų užgriūvančių išmėginimų. Užtenka prisiminti kad ir mitologiją, pavyzdžiui, antikos, - regėjimo praradimas čia dažnai būdavo laikomas ypač sunkia, pačių dievų siųsta bausme už ypatingai sunkius, net šventvagiškus nusikaltimus. Tačiau šio rašinio tikslas - ne senųjų mitų sklaida ir ne jautrių širdžių graudinimas. Žmonės išradingi, net akiplėšiški, kai kada jie sugeba pergudrauti ir dievus. Ilgainiui jie net aklumą nustojo laikyti ypatinga jų bausme ir pabandė jam primesti savo žaidimo taisykles. Na, o kalbant rimtai, jau kokie du šimtai metų Europoje nemanoma, kad regėjimo praradimas yra vien paties žmogaus nelaimė ir kad su šia nelaime jis turėtų tvarkytis vienas pats. Užtenka prisiminti organizuoto aklųjų sąjūdžio, aklųjų institutų kūrimosi istoriją. Tačiau kiekvienas neregys, ypač jeigu jis prarado regėjimą jau suaugęs, žino, kad iki aklųjų organizacijos ar specialios ugdymo įstaigos yra ilgas, o labai dažnai dar ir sunkus, dvasinių lūžių pilnas kelias. Daugelyje valstybių jau keliasdešimt metų laikomasi nuostatos, kad kiekvienam apankančiam žmogui reikia padėti šitą kelią įveikti. Toks žmogus lankomas ligoninėje arba namuose, su neregiu dirba psichologas, padedantis įveikti depresiją. Paskui žmogus pereina specialų reabilitacijos kursą: jis mokomas savarankiškai gyventi, vaikščioti su baltąja lazdele. Žodis "reabilitacija" mūsų žurnalo skaitytojams irgi pakankamai gerai žinomas. Kokius trisdešimt metų juo ginamės tarytum stebuklingąja lazdele nuo visų negandų. Vis dėlto keičiasi laikai, požiūris net, atrodo, į aiškius ir diskusijų nekeliančius dalykus. Naujo turinio ir prasmės prisipildo senosios sąvokos. Tad ir šis pokalbis apie senus ir kartu naujus, visada aktualius ir skaudžius dalykus. Mintimis apie ką tik apakusius žmones, jų problemas dalinasi keturi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos darbuotojai: LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos instruktorė Likumida Orlova, LASS Klaipėdos ir Telšių apskričių tarybos pirmininkė Nijolė Klepikienė, LASS centro tarybos darbuotoja Irena Matulienė ir LASS centro tarybos pirmininko pavaduotojas Sigitas Armonas.

PIRMIAUSIA REIKIA ŽINOTI
     Visi, matyt, sutiksime, kad prieš imantis kokio nors darbo, reikia apie jį bent šį tą žinoti. Kalbant apie apankančius žmones - žinoti jų skaičių, apakimo priežastis, žmogaus amžių ir pan. Kitaip sakant, gauti apie tokį žmogų pačius pirmuosius duomenis.
     L. Orlova: "Prieš keletą metų duomenis apie apankančius žmones gaudavome nesistemingai ir tikrai buvo netvarkos. Dabar jau turime susidarę sistemą. Mūsų tarybos darbuotoja kiekvieną mėnesį iš MSEK (Medicininės socialinės ekspertizės komisijos) gauna apakusių žmonių sąrašus. Rajonų pirmininkai iš šitų sąrašų išsirenka savo rajone gyvenančius žmones ir juos lanko. Turime darbuotoją, kuris lanko Vilniuje gyvenančius apakusius žmones, papasakoja jiems apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą, neregių galimybes. Dažnai būna taip, kad informuoja pačios ligoninės, skambina, teiraujasi apakusiųjų pažįstami, artimieji. Niekada negali būti tikras, kad padarei viską iki galo, bet, manau, kad Vilniaus ir Alytaus apskrityse į mūsų veiklos lauką žmonės, kuriems stipriai sutrinka regėjimas, patenka beveik visi. Jeigu žmogus nestoja į LASS, vis tiek įrašome į savo kartoteką. Mūsų apskrityse tokių žmonių yra apie 360. Esame susilaukę priekaištų, kodėl tiek daug nepriimtų į LASS - vadinasi, blogai dirbame. Iš tikrųjų yra ne taip. Didžioji dalis šitų žmonių yra jau pensinio amžiaus - regėjimas jiems susilpnėjęs dėl senatvės. Jie patys nerodo noro įsijungti į Sąjungos veiklą, o mes prievarta neverčiame. Dar kiti iškart klausia: "O ką man tai duos?" Konkrečios naudos iškart nėra - nestoja. Kai kurie slepia, kad yra susilpnėjęs regėjimas, nes bijo prarasti darbą. Tiesa, tokių labai nedaug."
     N. Klepikienė. "Klaipėdoje MSEK dirba tame pačiame pastate kaip ir mūsų apskričių taryba, todėl susirasti apakusius žmones problemų nekyla. Bendraujame ne tik su MSEK darbuotojais, bet ir su pačiais žmonėmis, atvykusiais į šią komisiją. Esama nemažai atvejų, kada apie apakusį žmogų sužinome pirmiau negu jis gauna invalidumo grupę. Mūsų rajonų pirmininkai palaiko glaudžius ryšius su okulistais, iš jų gauna duomenis. Labai skirtingas priėjimas prie pačių apakusių žmonių. Kiek rodo mano patirtis, sunkiau regėjimo netekimą išgyvena, ilgiau neišsivaduoja iš depresijos žmonės, prieš tai turėję geresnę visuomeninę padėtį ir geresnes gyvenimo sąlygas. Labai skirtingas pačių šeimos narių požiūris į neregį. Yra tokių, kurie neleidžia jam net prasižioti, net adresą už jį pasako."

PUOKŠTĖ PROBLEMŲ
     Problemos - ne gėlės, jų į puokštę nesudėsi ir nepadovanosi nei gimtadienio, nei vardinių proga. Nei L. Orlova, nei N. Klepikienė jų ir nedovanoja. Jos tiesiog įvardija problemas, su kuriomis susiduria kiekvieną dieną ir kurias pačios stengiasi išnarplioti.
     L. Orlova. "Paplitus nuomonė, kad apskričių taryba - pirmasis reabilitatorius. Esame savamoksliai, dirbame, kaip suprantame, kaip mokame, bet tai ne reabilitacija.
     Neturime profesionalaus psichologo. Štai Alytuje protestuodama badavo neregė. Pati važiavau, šnekėjausi, bandžiau konfliktą užgesinti, ėjau pas psichologus - visi nusigręžia: "Mes nieko negalime". Psichologinės pagalbos dažnai prisireikia ir kitais atvejais. Atskira problema - asocialūs žmonės, paprastai vadinami "bomžomis".Vienu metu Geležinkeliečių slaugos ligoninėje tokių mūsų "bomžiukų" buvo net penki. Tai žmonės, neturintys dokumentų, praradę butus. Keletą mėnesių jie pabūna ligoninės slaugos skyriuje, paskui perkeliami į globos skyrių. O iš ten - dėkis, kur nori! Dažniausiai jų kelias veda į globos namus. Tačiau kad toks "bomžiukas" tenai patektų, reikia dar labai padirbėti - niekam tokie žmonės nereikalingi, visi jų kratosi. Kartą buvo toks atvejis: skambina mums Vilniaus miesto globos ir rūpybos centro darbuotoja ir jau nebesako, o tiesiog rėkia į ragelį: "Pas mus koridoriuje sėdi aklas! Pasiimkite jį!" "Palaukite, - sakau, - jūs esate valstybinė institucija, turinti pavaldžių globos įstaigų tinklą ir skambinate visuomeninei organizacijai, kad pasirūpintų žmogumi, kuriuo pagal įstatymus privalote rūpintis... "Neseniai aptikau dar vieną mūsų gyvenimo "perlą": invalidai nepriimami į nakvynės namus, bent jau Vilniuje. To neleidžia šių namų nuostatai."
     N. Klepikienė. "Yra nemažai atvejų, kada labai neteisingai skiriamos invalidumo grupės. Žmogus susirgo diabetu ir nuo jo apako, tačiau atėjęs į MSEK, jis gauna II grupę. Mat grupė jam skiriama ne dėl neregystės, o dėl diabeto. Kaip ten bebūtų, tačiau pirmagrupiui mes galime padėti daugiau. O be to, čia juk akivaizdi neteisybė: reikalą vis tiek turime su apakusiu žmogumi. Klaipėdoje lyginant su Vilniumi dar nėra taip aštriai iškilęs "bomžų" klausimas, tačiau kelia susirūpinimą padėtis rajonuose. Štai Skuode apako jaunas žmogus. Kol kas jis yra dar nesavarankiškas, niekur vienas nevažinėja. Žmona gavo atostogas liepos mėnesį, kad galėtų kartu vykti į LASUC (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą), bet LASUC liepos mėnesį nedirba... Regioniniai aklųjų ugdymo centrai gauna finansavimą iš miestų švietimo skyrių ir dirba tiktai miestuose. Važiuoti į rajoną ar ne, dirbti su tenai atsiradusiu neregiu ar nedirbti, priklauso nuo tokio centro vadovo, paties tiflopedagogo geranoriškumo."
     I. Matulienė LASS centro taryboje kuruoja neregių reabilitaciją ir švietimą. Suprantama, iš valdininko "varpinės" dažnai viskas atrodo kitaip - tą pripažįsta ir pati I. Matulienė. Kaip ten bebūtų, valdininkas irgi gali turėti savo nuomonę, o ji irgi gali būti įdomi. "Žmonės nelankomi ligoninėse, o reabilitacija turėtų prasidėti kaip tik čia. Aišku, yra ir kitokių atvejų. Štai prieš keletą metų po avarijos apako jaunas vaikinas. Ėjome, lankėme, nešėme tiflotechnines priemones. Tačiau pats šis atvejis daugiau išimtis nei taisyklė. Apskrities darbuotojai ryšius turėtų palaikyti ne tik su MSEK, bet ir su ligoninėmis. Teisybė, kad regioniniai aklųjų ugdymo centrai iš tikrųjų nėra regioniniai, kad daug kas čia priklauso nuo savivaldybės, kurios teritorijoje neregys gyvena. Bet teisybė ir tai, kad daugiau aktyvumo turėtų rodyti mūsų rajonų organizacijų pirmininkai, tiflopedagogai. Štai Tauragėje tiflopedagoge dirba Veronika Červinskienė - miesto švietimo skyrius ją pažįsta, įsiklauso į jos nuomonę. Buvo keletas atvejų (Joniškyje anksčiau, Pasvalyje - visai neseniai), kada apako jauni žmonės, tačiau tų organizacijų pirmininkai neskubėjo patarti, kad jie vyktų į LASUC. Susidaro įspūdis, kad patys pirmininkai nevisai supranta, kodėl apakęs žmogus turėtų vykti į LASUC, kam visa tai jam reikalinga. Rajono organizacija turi daryti viską, kad apakęs žmogus patektų į respublikinę aklųjų ugdymo įstaigą.
     Kitas dalykas - paties LASUC darbo kokybė. LASUC socialinio ugdymo skyriuje, į kurį siunčiami neseniai apakę žmonės, nėra nuolat dirbančio psichologo. Teisybė, pačiame LASUC psichologas yra, bet jis dirba su mokiniais. Vienokias problemas sprendžia nematantis ar silpnai matantis vaikas, kitokias - regėjimą netikėtai praradęs žmogus. Nėra gydytojo, galinčio kvalifikuotai pakonsultuoti neregį diabetiką. Vėl grįžtu prie Pasvalio pavyzdžio: dvi diabetikės mergaitės LASUC teišbuvo tris ar keturias dienas. Kokią reabilitacinę pagalbą jos galėjo gauti? Negalima šiame Centre dirbančių žmonių vien kaltinti, čia ir finansavimo, ir papildomų etatų problema, bet konstatuoti, kad yra problemų - turime."
    
SUFORMUOTI VALSTYBINĮ POŽIŪRĮ
     Dabar suteikime žodį S. Armonui. "Turime sistemos elementus, bet kad ta sistema dirbtų efektyviai, taip kaip mes norime, šito dar nėra. Daugelis, matyt, dar pamename, kad tarybiniais metais blogiau ar geriau, bet tokia sistema funkcionavo. Turiu galvoje prie LASS įmonių dirbusius reabilitatorius. Dabar pasikeitė laikai, ekonominės sąlygos, viską reikia pradėti iš naujo. Viena iš sričių, kur mūsų įtaka mažiausia - ligoninės. Vienos ligoninės administracija praneša apie regėjimo netekusius žmones, kitos - nepraneša. Viena apskritis, pavyzdžiui, Vilniaus, gali kreiptis į LASUC ir pasiūlyti apakusiam psichologo paslaugas, kitos - negali. Žmogus, išėjęs iš ligoninės, turėtų būti siunčiamas į reabilitacijos įstaigą. Yra sutartis su Palangos "Baltijos" sanatorija. Bet čia dar nėra specialistų komandos - dirba viena reabilitatorė. Perėjęs šią reabilitacijos grandį, neregys turėtų būti nukreipiamas į LASUC ir į regioninius aklųjų ugdymo centrus. Kasmet respublikoje visiškai regėjimą praranda keliasdešimt žmonių. Reabilitacijai į LASUC atsiunčiama iki dešimties. Kur išnyko kiti? Atskiras sistemos dalis turime, tačiau ar jos veikia darniai ir papildo viena kitą? Deja, reikia pripažinti, kad šito dar nėra."
     Šiuo metu rengiami "Aklųjų reabilitacijos sistemos metmenys". Jų iniciatorė yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Šiuose "Metmenyse" kaip tik ir turėtų būti numatyta apankančių žmonių reabilitacijos sistema, darnus atskirų grandžių funkcionavimas. Vis dėlto "Metmenų" rengimas, atrodo, užsitęsė. I. Matulienė ir S. Armonas įvardijo keletą priežasčių: pirmiausia - Lietuvoje keičiasi pats invalidumo supratimas, daugiau ar mažiau nuo jo priklausys ir regėjimo negalę turinčių žmonių reabilitacija. Kita priežastis - keičiami LASUC nuostatai. Prie LASUC veiks valdymo komitetas, į kurį įeis atstovai iš Švietimo ministerijos, LASS ir visuomenės. Šio komiteto funkcijas aprobuos Švietimo ministerija, tačiau jau dabar aišku, kad viena svarbiausių - bus numatyti LASUC strategiją.
     "Dabar kaip visuomeninė organizacija, - sakė S. Armonas, - mes negalime koordinuoti visų sistemos padalinių. Vienas iš realiausių kelių - tai daryti per minėtąjį valdymo komitetą. Mūsų tikslas - suformuoti valstybinį požiūrį į aklųjų reabilitaciją, parodyti, kad tarp daugelio kitų problemų egzistuoja ir tokia. Valstybinio požiūrio nebuvimą rodo kad ir toks faktas: LASUC kaip valstybinei aklųjų ugdymo įstaigai pagal nuostatus priskiriama daug funkcijų, tačiau finansavimą ji gauna kaip eilinė internatinė mokykla. LASS centro tarybos vardu parašėme Švietimo ministerijai raštą, kuriame atkreipėme jos dėmesį į šitą nelogiškumą, bet tuo mūsų įtaka čia ir baigėsi. Kitas pavyzdys - Panevėžio apskrities administracija sutiko įsteigti apskrities aklųjų ugdymo centrą. Įsteigti įsteigė, bet jo veiklai reikalingas finansavimas, o čia reikalai ir stringa. Nėra finansavimo darbui su neregiais, gyvenančiais rajonuose. Kai kurios savivaldybės tam skiria pinigų, bet viskas pagrįsta kol kas tik geranoriškumu - norės duos, norės - neduos. LASS kaip visuomeninė organizacija pati viena niekada nepasieks, kad sistema, apie kurią čia kalbame, veiktų darniai. Reikalingas valstybės institucijų supratimas ir palaikymas."
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]