LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE


Aurelija MYKOLAITYTĖ

IŠ IGNALINOS KRAŠTO


Stasė Kulvietienė - LASS Ignalinos rajono tarybos pirmininkėLietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Ignalinos rajono organizacijai jau 28 metus - nuo 1971 metų sausio - vadovauja Stasė Kulvietienė. Pirmininkė sutiko pasidalinti savo ilgamete patirtimi su "Mūsų žodžio" skaitytojais, papasakoti apie šio karšto aklųjų ir silpnaregių gyvenimą, kasdienius rūpesčius.
    
Kaip iškart nušauti du zuikius
    
     S. Kulvietienė ne tik vadovauja Aklųjų ir silpnaregių rajono tarybai, bet ir dirba savivaldybėje, Globos ir rūpybos skyriuje. Jai tenka rūpintis visais Ignalinos krašto neįgaliaisiais, tačiau nelieka pamiršti ir regėjimo negalę turintys žmonės. Ne viename rajone skundžiamasi, jog sunku susitarti su Globos ir rūpybos skyriais, kai reikia aplankyti vieną ar kitą žmogų, nuvežti jam labdaros ar suteikti pagalbą: tai transporto nėra, tai lėšų trūksta... Čia tokių bėdų nebūna, kadangi visi šie reikalai - vienose rankose. Pasak S. Kulvietienės, lankant kitus neįgaliuosius, visuomet aplankomi ir aklieji, jų niekas neužmiršta, kai skiriamos pašalpos: seniūnijoms pristačius sąrašus, jei nėra aklo ar silpnai matančio žmogaus, kuris sunkiai verčiasi, pirmininkė skambina, klausia, kodėl jis nepaminėtas.
     LASS rajono tarybos vadovė džiaugiasi, kad daug padeda Ignalinos rajono savivaldybė: skiria lėšų pašalpoms, suteikia galimybę ir II gr. regėjimo invalidams važiuoti nemokamai. Dabar rengiamas projektas įkurti Dienos centrą neįgaliesiems, kadangi yra kuo puikiausios patalpos. Tokio centro idėja nusižiūrėta nuo švenčioniškių: jame galėtų žmonės gauti vienokių ar kitokių paslaugų, susitikti, pabendrauti. Jei savivaldybė šį projektą parems, iš to bus naudos ir akliesiems, ir kitokių negalių žmonėms.
    
Žmonės be darbo
    
     LASS rajono organizacijoje - 71 aklasis ir silpnaregis, 5 regintieji. Iš jų 20 - jauno, darbingo amžiaus. Deja, dirba tik vienas. Pasak S. Kulvietienės, birža numato kvotas, darbo vietas neįgaliesiems, tačiau tai pasilieka tik šnekomis. Užtat didžiausios problemos rajone - bedarbystė, skurdas. Argi žmogus norės kokių nors kultūrinių renginių, išvykų, jeigu bus alkanas? Pirmininkė stengiasi, kiek galėdama, pasirūpini sunkiai besiverčiančiais neįgaliais žmonėmis, bet tai tik lašas jūroje - juk pašalpos, labdara tik gelbsti iš bėdos, tačiau nepadeda įveikti paties skurdo.
     Aklieji ir silpnai matantys patys norėtų dirbti ir užsidirbti sau prie menkos pensijos, kad nereikėtų laukti malonės iš kitur. Daugelis ignaliniečių apgailestauja, jog nebėra namudinio darbo: tokį užsiėmimą turėjo apie 30 žmonių. Imtis kokio nors amato ar verslo - ne kiekvienas sugeba, o ir sugebantys iš to vargiai bepragyvena. Rajono pirmininkė papasakojo apie moteris, kurios audžia: iš to joms jokios naudos, nes nėra, kas pirktų jų dirbinius. Žmonės buvo užsidegę imtis pynimo, tačiau ir čia ta pati bėda - pripinti galima daug, bet ar nenueis darbas veltui?
     S. Kulvietienė Globos ir rūpybos skyriuje dirba jau 5 metai. Pasak jos, socialinių problemų nemažėja, kokių nors prošvaisčių nematyti. Kaip ir daugumai Ignalinos krašto gyventojų, taip ir neįgaliesiems nėra gerai. Pirmininkės nuomone, visais šiais žmonėmis turėtų visų pirma rūpintis vietos valdžia - jiems padėti ieškantis darbo ir juos remti materialiai.

Ilgametė patirtis
    
     "Visus pažįstu, žinau kiekvieno bėdas ir džiaugsmus", - sakė rajono tarybos pirmininkė, atidavusi akliesiems 28 metus. Jos ilgametė patirtis turėtų būti neįkainuojama, nes vargiai kas tiek daug yra išdirbęs. Pasak S. Kulvietienės, vadovaujant bet kokiai visuomeninei organizacijai yra svarbūs trys dalykai: tai mokėjimas bendrauti su žmogumi, kad kitas tavęs nebijotų, išdrįstų išsipasakoti: vadovas turi skleisti šilumą, būti supratingas ir užjaučiantis. Antra, nieko nenuveiksi, jei nesutarsi su valdžia, kitom organizacijom. Trečia - į darbą reikia įtraukti tarybą, pasitelkti savanorių. Pirmininkė apgailestauja, jog jai kol kas sunkiai sekasi kitus pasitelkti pagalbon - šiais laikais už viską laukiama atlygio.
     Kaip ir kiekviename rajone, taip ir šiame, pasitaiko visokių sunkumų, tačiau S. Kulvietienė stengiasi juos kiek galėdama įveikti. Štai dabar rūpestis dėl visaginiečių: nors ir tas pats rajonas, tačiau Visaginas turi savo savivaldybę, savo atskirą Globos ir rūpybos skyrių, taigi viskas priklauso nuo kitos savivaldybės malonės, kiek bus padedama regėjimo negalės žmonėms. Netgi telefono ryšys ten kitoks - norint paskambinti kuriam iš savo narių, tenka sukti aštuoniukę ir Visagino kodą. Pasak pirmininkės, anksčiau bent paskambinti būdavo galima, dabar ir tos galimybės nėra. Geriausia būtų, jeigu Visagine atsirastų koks nors aktyvus žmogus, apie kurį susiburtų kiti aklieji ir silpnaregiai. Šią problemą ruošiamasi spręsti visiems drauge, kai bus organizacijos narių susirinkimas.
     "Džiaugiuos, kad leidžia dirbti, kad žmonės pasitiki", - šie žodžiai liudija apie pasišventimą socialiniam darbui, kuriam atiduotas visas gyvenimas. Vargiai kas bepatikėtų, jog S. Kulvietienė rajono tarybai vadovauja negaudama jokio užmokesčio, vien visuomeniniais pagrindais. Tokia tvarka galiojanti jau kelerius metus: pirmininkės žodžiais, moka tik regėjimo negalę turintiems žmonėms, o ji yra reginti. Argi kiekvienas galėtų taip aukotis?
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]