Lionginas RAGĖNAS

DIDŽIOJI ŽUVIS

Miečius prisegė prie naujosios misinginės blizgės kablius su skaisčiai raudonu kutosu iš vilnonių siūlų, laikydamas per ištiestą ranką pasigėrėjo savo darbu. Nusprendė, kad blizgė išėjo visai nieko. Padėjo ją ant palangės, pakilo. Nužingsniavo meistraunėn, prilipusion prie kluono. Buvo nusprendęs - šiandien nieko kito neveiks, tik obliuos. Tėčiui pažadėta, kol rudenį išvažiuos miestan užbaiginėti vidurinės, - ir nuobliuoti, ir nušpuntuoti, ir padėti namą apmušti. Pasigalandęs geležį, į plaukus patikrinęs, ar aštri, įstatęs atgal į oblių, obliuotojas palinko prie lentos, paguldytos ant kalaksnio. "Čiū, čiū", - prakalbo oblius. Iš jo gerklės ėmė lįsti besiraitančios drožlės, skaniai pakvipo sakingu medžiu.
     Tada kažkur sudundėjo. Po kurio laiko vėl. Dundėjimas vis artėjo ir stiprėjo. Į stogą subarbeno lašai. Kuriam laikui nutilo, o paskui - kad jau sušniokštė... Kai debesis persiropštė per viršų, lietus nuščiuvo, perkūnija besigirdėjo vos vos ir pro langelį įstrižai meistraunės nutįso gerai išpraustas geltonas saulės spindulys, kaip tik buvo baigta obliuoti septinta lenta. Gulėjo ant kalaksnio gražutė švarutė. Tik saulės apšviestoj vietoj ne taip gražiai atrodė atsišerpetojusi šaka. Miečius žiūrėjo į ją ir galvojo, ką čia padarius. Iš kurios pusės oblium bebrauktum - vis vien nelygu. Gal švitru patrynus... Taip bežiūrėdamas ir besvarstydamas pamatė gana keistą dalyką: šaka - grynai žmogaus veidas. Štai kakta, nosis, lūpos, smakras... Čia topt šios nakties sapnas. Ir ne vien tik šios. Jau trečią kartą sapnavo tą patį. Gražiu, ką ten gražiu, labai labai gražiu veidu mergą. Nieko nesako - žiūri. Žvilgsnis ne šiaip sau, o gyvas prašymas, šauksmas, maldavimas. Net šiurpu nuo to žvilgsnio darėsi. Kiekvieną sykį Miečius vis traukėsi, bėgo, už kažko slėpėsi, baisiausiai jo tokio bijojo, bet pabėgti niekaip nesisekė. Merga kaip priešais, taip priešais. O akys dar labiau prašančios, labiau maldaujančios... Pabusdavo besidaužančia širdim, šlapias nuo prakaito. Šiąnakt irgi buvo tas pat. Pabudęs apsidžiaugė, kad tas viskas ne iš tikrųjų. Prieš vėl užmigdamas spėjo pagalvoti - trečią sykį, kas per velnias, ką tai reiškia. Meistrelis iš lėto pirštu apvedė šakos kraštus. Ovalas. Na, visiškai toks, kaip anos veido. Toptelėjo mįslinga mintis. Mįslinga ir keista. Hm, septinta lenta, šiandien septinta liepos... Pala, pala kada jis sapnavo pirmuosius du kartus? Suraukęs kaktą, galvojo - stengėsi prisiminti. Pirmąjį kartą prisiminė be didelio vargo - tada, kai tėtis nupirko dviratį. O tai buvo septinta gegužės. Antrojo sapno laiką nustatyti vis nesisekė. Ir kuo ilgiau nesisekė, tuo labiau norėjosi prisiminti. Na, tiesiog būtinų būtiniausiai reikėjo. Regėjos: neatsimins, tai kaži kas pasidarys. Žinojo, kad tai buvo birželį, nes tada, prisimena, dar pagalvojo: kas mėnuo - tas pats sapnas. Bet kuri buvo diena, kuri diena?.. Ir netikėtai viskas pasidarė aiškių aiškiausia. Taigi tą pačią dieną paatostogauti atvažiavo dėdė su pussesere. Tada palygino tą iš sapno ir pusseserę. Pusseserė nė iš tolo gražumu neprilygo anai. Taip taip - irgi septintukas... Visa virtinė septintukų.
     Miečius susigriebė dėl niekų gaištąs - vėl ėmėsi darbo. Prie kojų išaugo geroka krūva susiraizgiusių, susimazgiusių skiedrų. Tik pasiryžimas šiandien obliuoti visą dieną nei iš šio, nei iš to ėmė nykti. Taip patraukė eiti prie ežero, kad... Bernioko galvoje ėmė sukaliotis mintys apie šiltą lietų, apie gerą kibimą po tokio lietaus, apie tai, kad nuobliuoti dar suspės, kad iki rugsėjo dar daug laiko... Jis vis obliavo, bet jau nekantriai. Noras darbą atidėti kitam kartui ir bėgti paežerėn stiprėjo ir stiprėjo. Galų gale kaži kokia jėga tiesiog stumte jį išstūmė iš meistraunės.
     Truputį perkando, prisikasė sliekų, pasidarė tešlos ir patraukė su meškerėmis. Prieš palikdamas kiemą, prie šulinio šveičiančiai puodą senelei pasakė: pietų nepareisiąs, suėję pietauti namiškiai tegu jo nelaukia. Senelė pagrasė suodinu pirštu, pačiupusi šluotražiuką juokais paleido anūko pusėn, tuo palinkėdama sugauti pačią didžiausią žuvį.
     Stipriai pririšęs prie virvių podidžius akmenis prisiinkaravimui, išdėliojęs valtyje žvejišką mantą: meškeres, ilgąją ir dugnines, spiningą, metalinį tinklelį žuvims susidėti, pasėdėjo kiek, pasižvalgė, svarstydamas, kurion čia pusėn pirmiausia pasidavus. Tada permetė koją per bortą, porą sykių stipriai pasispyrė į žvyruotą dugną, ėmėsi irklų.
     Įsitaisė savam pakrašty, Padvare vadinamam, nes iki šiol netoliese raudonavo buvusio dvaro rūmai. Šmaukšteli meškerkotis, plūdė krenta tuščian plotelin, tarp žolių. Čia neretai nugriebi ir kuoją, ir raudonsparnę... Laukus laukus, šiandien pirmasis laive suspurdėjo karšiokas. Po kiek laiko - antras. Buvo aišku: žuvis krante sukinėjasi, kantriai pasėdėsi - pasigausi. Bet šįsyk Miečiui ramiai sėdėti ir kantriai laukti tiesiog nesisekė. Visą laiką jis erzėjo, jušinosi, vis atrodė: nuplauksi tolyn - bus geriau.
     Nužiūrėjo, jog prie "kepeliušo", tos akmenuotos kuprelės, giliam, dumblinam dugne jau kuris laikas bent du laivai stovi. Gal ne veltui?
     - Na, kaip? - priplaukęs artyn pusbalsiu paklausia pagyvenusių dėdulių.
     Niekas nieko neatsako, tik vienas dėdulė pasilenkia, panaršo laive ir paėmęs už pažiaunių iškelia aukštyn karšį milžiną - gal kokių penkių ar daugiau kilogramų.
     - Oho! - išsprūsta Miečiui.
     Mandagiam atstume, atsargiai, kad netrinkteltų dugnan, jis suleidžia savo akmenis. Kol suleido ir pririšo valties galuose virves, dėdulė - ne tas, kur rodė karšį, o kitas - išvanojo gana gražų ešerį. Berniokui ėmė kaisti kraujas - na, čia tai jau griebsim!.. Nekantraudamas nusičiumpa dugninę, smeigia kabliuką į riebų besiraitantį slieką, žvilgteli, ar tvarkingas sargelis, gramzdina valą. Nustatęs gylį, pradeda virpinti. Virpina ir kuo akyliausiai stebi: gal štai ims sargelis ir nulinks.
     Ir tikrai - visai greitai sargelis pamažėl žemyn žemyn. Trūkt - o, yra! Žuvis eina sunkiai, net ratus sukdama. Per bortą perlekia sterkas. Gražus, kuprotas. Nespėjus nuleisti naują slieką, sargelis vėl linkt. Dabar išnėrė platokas karšis. Taip ir prasidėjo. Kaip pagal užsakymą, pakaitom - sterkas karšis, sterkas karšis... Net abu dėdulės sužiuro. Tik šit iš naujo nesuprantamas dalykas - noras toliau čia meškerioti nei iš šio, nei iš to dingo pradingo. Dar taip nėra buvę, kad žuvys tiesiog pačios lipte liptų laivan, o tu nenorėtum jų gaudyti. Bet Miečius nebenorėjo. Stebėdamasis pats savim, suvyniojo visas meškeres, kiurksojo nieko neveikdamas, apimtas nesuprantamo nerimo.
     - Gal nebeturi masalo? - paklausė iš arčiausio laivo.
     - Dėkui, turiu.
     Žvejelis dilginamas nerimasties žvilgsniu klydinėjo aplinkui. Į visas puses mirguliuoja, blykčioja melsvos platumos, aukštai aukštai, tai vienur, tai kitur, boluoja mažučiai debesiukai, sakytum, koks neatsargus dažytojas pasišvaistė šepečiu ir pritaškė kalkių. Priešais, krante, tarsi sklastymo perskirtas į dvi nelygias dalis - beržyniukas. Iš "sklastymo" poroje vietų pasikreivojęs, didžiajan vandenin vis neša ir neša savo negausų vandenėlį upeliukas. Kairėje melsvuoja šilas, į priekį mandagiai praleidęs gražuoles pušis, kad tos galėtų pasipuikuoti savo aukštais, lieknais stotais ežero veidrodyje. Regis, žiūrėk neatsižiūrėdamas, tačiau Miečius visas kažkur kitur, tarsi viso šito aplinkos gražumo nėmaž neregėtų. Negirdimas balsas jam liepte liepia: "Plauk iš čia, plauk..." Berniokas taip ir padaro - ištraukia akmenis, išplaukia.
     Būdamas netoli Liepasalos išleidžia blizgę - reikia pertraukti, negi irsies šiaip sau. Apiplaukė visą salą - nieko. Tik vieną sykį lyg kas krepštelėjo, lyg vilnelės valą sumėtė. Taip ir nesuprato, gerai kas buvo. Neaiškus nerimas dar sustiprėjo. "Gal kas namie negero", - šmėkštelėjo mintis. Jau norėjo pasigręžti ir tiesiu taikymu šauti savo kraštan. Tik kaži koks galas neleido niekaip šito padaryti, kaip pririštą laikė čia, ant ežero. Miečius visai sutriko, nebesusigaudė, kas gi šiandien su juo darosi. Nutarė išlipti į salą - gal ten atsikratys tąja bjaurastim.
     Plikesniame, patogesniame, pakraštėlyje išlipo. Pavaikštinėjo, persivertęs aukštyn kojom perėjo ant rankų, įsibėgėjęs peršoko per nuvirtusį alksnį - vienon pusėn, kiton, pasirinko keletą patogių mesti akmenėlių, nušveitė vieną po kito, akimis sekdamas, kaip jie darydami lankus artėja prie vandens ir teškiasi, iškeldami fontaniukus. Beveik virš galvos tik kada ne kada mosteldamas sparnais sklendė didžiulis rudas vanagas. Visos liepos puikavosi ką tik praplyšusiais žiedais, nors anos, kur laukuose ar prie namų, jau barstė ant žemės paskutinius žiedlapius. Sala pilna devynių gardumų kvapo.
     O bjaurastis - kirbinantis paširdžius neramumas niekaip nenyko. Tarytum dar paaugo. Nebeatsilaikomai traukė irtis tolyn Kur - vienas Dievas težinojo. Kažkur ten... Miečius tik yrėsi, o kryptį laivelis rinkosi pats. Nusibeldė į kitą ežero pakraštį. Prie Siniausko rago žolių apsistojo. Išlupo keletą gražių kuojų. Metalinis tinklelis jau buvo kone kupinas. Po atėjusio iš pietų lietaus žuvys išties nesnaudė, ne kasdien taikosi šitokia meškerionė. Drąsiai galėjai ją baigti ir rauti namo. Vakarienei būtų visiems iki soties, ir dar liktų. Bet toji pati nesuprantama, nesuvokiama nuojauta ar kas ten vis neleido pasukti namų pusėn - varyte varė tolyn.
     Miečius pasinešė Užuraisčių link. Iš paskos gilumoje pulsavo naujoji blizgė.
     Irklai tyliai kabina vandenį, nendrynai ir krantas iš lėto slenka prošal. Jau ir įlanka. Iš visų pusių apstota medžių, tyki, lygi, niekur nė mažiausios vilnelės. Iš vieno nendrynėlio kyšo dviejų įdegusių it negriukai vaikūzų galvos, palinkusios prie vandens stirkso meškerėlės. Pačiame įlankos gale - gražaus lygaus smėlio ruožas, kur suskardena mergų balsai - spygčiojimas, ūkčiojimas, kikenimas. Supuškena, sujuda vanduo. Dūksta, taškosi trys undinės. Griūva, stojas - griūva, stojas. Pasiprunkšdamos prausiasi veidus. Miečius suka šonan. Nesigrūsi juk viršun. Bet akį vis užmeta, užmeta. Rūbelių - tik dėl mados... Viena merga lyg matyta. Taip ir yra - užuraistiškė. Kitos tarytum nepažįstamos. Iš tolo gerai neįžiūrėsi.
     Pasiautusios netoli kranto, nepažįstamosios brenda gilyn. Gulasi krūtinėmis ant vandens, pasineša plaukti. Užuraistiškė teškenosi ten pat, negiliai. Matyt, plaukti nemoka. Plaukikės apsisuka, sugrįžta. Per pusę paslėptos vandens, stovi. Viena palenkusi žemyn krato ausį, kita pridengusi delnu akis žiūri, kas čia toks brazdinasi. Paskui kažką sušneka. Viena lyg parodo liežuvį antrajai, lyg kitaip pasimaivo, antroji nusijuokia. Tada, matyt, susitarusios - op op - nuo dugno - ir pirmyn. Pasineša plaukti. Ir ne šiaip plaukti, o eiti lenkčių. Smarkiai dirba mostais išmetamos rankos. Prie kojų užputoja vanduo. Net smagu žiūrėti. Tiktai tos lenktynės neilgai tęsiasi. Gangreit pasigirsta kosčiojimas, springčiojimas. Šiek tiek atsilikusios undinės galva pradeda murdytis į vandenį, pasigirsta burbuliuojantis "a-a-a!" Dar sukosčiojimas, dar sukriokimas, rankos švystelėjimas ore, kupeta plaukų paviršiuje, ir viskas. Tik ratilai nuo tos vietos eina. Pirmoji plaukikė, supratusi, kad draugės popieriai prasti, puola prie jos. Bet užuot ką nors dariusi, kad padėtų, ji suka aplink ratu. O kai anos nebeliko paviršiuje, visa gerkle suriko: "Gelbėkit!"
     Giliai nebridusi, užuraistiškė, pursluose lėkdama sausumon, spiegia. Pasiekusi krantą, irgi pradeda rėkti: "Gelbėkit, gelbėkit!"
     Dviejų burnų šiurpūs riksmai susiliejo į vieną, dar šiurpesnį. Miečius ir matė viską, ir nematė, girdėjo ir negirdėjo. Kaip nuplikytas pagręžė laivą, šovė priekin. Net irklai subraškėjo. Persisukęs grąžtu, akimis sekė tą vietą, kur ką tik buvo plaukų kupeta. Bet štai susidrumstė paviršius kitoj vietoj. Išlindo pakaušis, kraštelis peties. Sekundėlė kita, ir žmogaus vėl kaip nebūta. Prilėkęs artyn, vyriokas visa jėga pastumia irklus nuo savęs. Šonuos suūžia vanduo. Stop, nebelėk! Kūnas perlinksta per bortą, veidas kone vandenį liečia. Žvilgsnis naršo gilumą. Jau stovėdama ant dugno kažką sako išlikusioji plaukikė. Tačiau kas ją girdės, kai viena terūpi: greičiau, greičiau... Na, kurgi ji? Ko nieko nematyti? O laikas eina eina.
     Atplaukė tie du vaikūzai. Vienas pabalusiom akim iš lėto kilojo irklus, kitas, užsikvempęs ant pirmagalio, žiūrėjo po laivu.
     "Pavėluosiu, pavėluosiu!" - Miečiaus galvoje viena šiurpi mintis. Sekundės pasidarė nebežinia kokio ilgumo. "Viskas, nerasiu!" - pradėjo atrodyti. Suko laivą šen, suko ten, pasislinkdavo pirmyn, stūmėsi atgal. Kaip nieko nematyt, taip nematyt.
     Apimtas nevilties, visai nebežinodamas, ką daryti, liovėsi ieškojęs. Sėdėjo nukoręs galvą, susikūprinęs kaip koks senis. Kai persisvėrė per bortą dar sykį, tai net savomis akimis nenorėjo patikėti: dugne kažkas subolavo. Pakasė dešiniu irklu, kad lengviau būtų įžiūrėti. Tikrai - boluoja. Menkai menkutėliai, bet boluoja. Visur juoda, o ten šviesiau.
     Miečius žaibiškai nėrė į vandenį. Iš pradžių mirguliuojanti tamsuma ir nieko daugiau. Bet štai šone šviesi dėmė. Vis aiškyn, ryškyn. Kojos rankos dirba kaip padūkusios, sparčiai varydamos narą vis arčiau to bolavimo. Ištiesta priekin ranka užčiuopia nuogą kūną. Pirštai griebia ir slysta, griebia ir slysta. Miečių vanduo pradeda kelti aukštyn. Reikia naujų pasispyrimų norint vėl prisiartinti. Sauja sugniaužia plonutį rūbelį. Dabar nebeišslys. Tik ar tokia seilė neplyš stipriau patraukus. O jau spaudžia krūtinę, ima dungsėti galvoje. Reikia pačiupti už rankos ar kojos. Na, kurgi jos?!. Miečiaus dešinė įsikirtusi rūbelin, kairės delnas slankioja, ieško. Perčiuožia per standų kupstelį, veidą, įsivelia į plaukus. Nagai grybšt ir jau laiko nebepaleisdami. Gerai, už plaukų - gerai... Galima kilti. Tik nelabai mergelė klauso, nelabai nori palikti guolį. Guli sau patenkinta... O bernelis jau visai dūsta. Smilkiniuose tvatina didieji kalvės kūjai. Jėgų kaip ir nelikę, darosi silpna.
     Miečius net nebejaučia, kaip išsikapsto paviršiun. Pražiojęs burną it vartus, visas apdujęs, srebia plyštančion krūtinėn orą, o jo vis negana. Kūnas visiškai nebeklauso. Tuoj tuoj ners atgal. Ranka nevalingai graibosi, ko nors nusitverti, bet nieko neranda. Valtis plūduriuoja kažin kur šone. "Prigersiu!" - trenkia mintis. Ar nuo jos, ar šiaip atsirado jėgų minutėlę dar pasilaikyti paviršiuje, nenugrimzti. Tos minutėlės užteko, kad priplauktų vaikūzai ir atkištų meškerėlę.
     - Krantan... - šiaip taip sušvokščia Miečius. Ir tik dabar susivokia, kad už plaukų tebelaiko mergą.
     Kojom pajutęs dugną, dar keletą metrų pačiuožęs juo, meškerėlę paleidžia. Linkstančiais keliais brenda sausumon. Akyse juoda, bet savo surastosios nepalieka. Tempia su savim.
     Šalia išdygsta kitos dvi mergos. Nebešaukia, tik atima draugę ir kaip viesulai iš vandens.
     Kaip kas dėjosi toliau, Miečiui kaip miglose. Susmuko ant smėlio ir kiurksojo vis neatsikvapstydamas. Girdėjo, kad mergos su skenduole kažką darė, tačiau ne tik kad negalėjo joms padėti, neturėjo jėgų nei pasigręžti, nei piršto pajudinti. Kiek šitaip iškiurksojo, visai nesusivokė. Kai stiprumas pamažu pradėjo grįžti, pasuko galvą. Narūnė patiesta ant žemės kaip ilga, skersai po jos nugara pakištas vaikūzas, aišku kam - kad krūtinę iškeltų. Viena merga, klūpėdama draugės galvūgaly, atmetinėja ir prie krūtinės glausto jos rankas, kita - taip pat atsiklaupusi - abiem rankom trina ir spūdžiuoja ten, kur širdis. "Neatsigauna, nebegyva", - smelkė nusmelkė Miečių. - "Per ilgai užgaišau". Ir kad pradės purtyt drebulys, kad pradės... Kartu apėmė toks graudumas... "Ech, tai gelbėtojas!"
     Atbėgo žmonių. Paskui antrąjį vaikūzėlį atiturseno seneliukas. Jiems iš paskos pūškavo apykūnė tetulė. Seneliukas rankoje laikė grėblį. Matyt, bus grėbęs šieną. Nustebęs pasižiūrėjo į atsineštąjį įnagį, atrėmė į krūmą, pripuolė prie mergiočių. Tetulė, išvydusi, kas pasidarę, užraudojo, užsriūbavo.
     Seniukas sušneko, kad gal reiktų supti, bet kaipmat suprato: niekas čia nepasups, nes nėra kam. Tada paliepė galvūgalyje klūpančiajai pasitraukti, pats ėmė daryti, ką darė toji. Tik dar paklausė:
     - Ar vandenį iš plaučių išmygot?
     Po mergos nugara gulintis vaikiukas pasijušino, pasikraipė, sustenėjo.
     - Pakentėk, mielasis, pakentėk, - buvo paprašytas.
     Miečių irgi traukė prieiti kuo nors padėti, tik atsistoti vis dar stigo jėgų, nesisekė sulaikyti, užgniaužti smaugiantį graudumą. "Nagi, stokis, eik, lepši tu!" - prisakinėjo pats sau ir vis tiek tebesėdėjo.
     - Atsigauna! Žiūrėkit, atsigauna! - staiga šūktelėjo viena mergų.
     - Lūpos kruta, lūpos kruta! Kvėpuoja! - sutūravojo vaikiškas balselis.
     - Ačiū tau, Viešpatie! - teberaudodama puolė ant kelių tetulė, kaip maldai sudėjusi rankas. Gelbėtojas jau šoks, lėks pasižiūrėti, ar teisybė, ką išgirdo ausys, tačiau beveik nebelaukta gera naujiena kirste pakirto kojas. Širdis iš naujo ėmė daužytis kaip ten, vandeny.
     Priėjo seneliukas, tylėdamas paėmė ranką, žiūrėjo į akis. Negreit negreit ištarė:
     - Dėkui, sūneli. Kad ne tu...
     Vaikiukas iš po nugaros išsiropštė laisvėn. Mergiotės, sėdom klūpėdamos prie gulinčiosios, tik šliurpčiojo ir lijo ašaromis.
     - Jolantėle, brangiausia Jolantėle! - rypavo tetulė.
     Mergelė narūnė sukrutėjo, silpnai sumykė, ėmė bloguoti. Galų gale Miečius atsistojo.
     Jį apėmė toks pašėlęs ūpas lakstyti, verstis kūliais, vaikščioti ant rankų. Nedarė, žinoma, nei to, nei kito. Kaip atrodytų. "Galvoj pasimaišė", - pamanytų žmonės. Su seniuku priėjo prie kitų. Jolantėlė jau buvo atsimerkusi, padūmavusiom akim žvelgė į pasaulį. Bernioko vos stabas neištiko. Patikėt nesinorėjo. Akimirksnį pasirodė, jog vėl sapnuoja - priešais gulėjo toji... Ta pati mergelė iš sapnų. Tik žvilgsnis kitoniškas.
     Iš po kojų pradėjo bėgti žemė. Kad nepargriūtų, žengė keletą žingsnių, atsišliejo į berželį.
     - Kas jums, ar bloga? - pripuolė užuraistiškė.
     Miečius nieko jai neatsakė, tiktai netoliese stypsojusio vaikūzo silpnu balsu paprašė:
     - Būk geras, atplukdyk mano laivą.
     Taip ir neatsikvošėjęs, krante palikęs savo didžiąją žuvį, nusiyrė.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]