Mums Ispanija - tolimas, saulėtas ir truputį egzotiškas kraštas. Dėl šilto klimato, temperamentingų gyventojų ir tikriausiai dėl to, kad čia dar nepakankamai įsibėgėję viską suvienodinantys, nublankinantys, skirtumus tarp tautų naikinantys Europos sąjungos niveliaciniai procesai, ši šalis kasmet pritraukia milijonus turistų. Apie išvyką į Ispaniją ilgus metus galėjau tik pasvajoti, todėl buvau labai maloniai nustebintas, gavęs pasiūlymą išvykti į Madridą dalyvauti liepos 8-10 dienomis ten vyksiančioje trečiojoje Europos aklųjų jaunimo konferencijoje, kuri buvo pavadinta gan skambiai: "Ateitis yra dabar".
Į šią konferenciją vykome trise: Lina Orlova, Vytautas Gendvilas ir aš.
Ankstyvą liepos septintosios rytą lėktuvu mūsų delegacija išvyko į Madridą. Kadangi tiesioginių reisų į Madridą iš Vilniaus nėra, skristi teko per Londoną.
Įspūdžiai
Išvyka buvo grynai darbinė, taigi pasijusti tikru turistu ir apžiūrėti miestą, susipažinti su jo įžymybėmis buvo labai maža laiko. Be to, įvairios turistinės kelionės pirmiausia yra skirtos akims paganyti: apžiūrėti gražesnius pastatus, paminklus, žmones. Kitais jutimo organais įvairių išvykų metu informacijos gaunama nepalyginamai mažiau, taigi man daugiausia teko pasitenkinti klausantis draugų įspūdžių, paaiškinimų ir tuo, ką galima pačiupinėti, išgirsti, pauostyti ar paragauti.
Vienas iš labiausiai pastebimų reiškinių Ispanijoje - karštis. Temperatūra dieną beveik niekada nenukrisdavo žemiau negu 40 laipsnių. Tokie karščiai nulemia ir vietinių žmonių darbo laiką bei gyvenimo būdą. Dirbama čia daugiausia rytais. Pavyzdžiui, valstybinės įstaigos dirba nuo 8 iki 15 val. Pačiu karščiausiu paros metu, per taip vadinamąją siestą, dauguma žmonių užsidangstę langus būna namuose ir ilsisi. Turbūt todėl ispanai tokie gyvybingi vakarais. Mieste gyvenimas verda iki vėlyvos nakties. Vietiniai pasakojo, kad bilietų į koridą kaina priklauso nuo to, ar sėdėti teks saulėje ar pavėsyje. Ir šiaip pastebėjome, kad po miestą žmonės vaikšto beveik tik viena kelkraščio puse - tuo šaligatviu, kuris yra pavėsyje.
Madridas - didelis ir gražus miestas. Jame gyvena beveik 5 mln. gyventojų. Mieste daug fontanų, įvairiausių medžių, pievelių. Pastatai išpuošti, nudažyti ryškiomis spalvomis.
Vieną vakarą konferencijos organizatoriai surengė kelionę autobusu po Madridą. Jos metu aplankėme žymiausias miesto vietas, trumpai susipažinome su krašto istorija, papročiais, kultūra. Buvome nuvykę prie karaliaus rūmų. Ispanija šio šimtmečio II pusėje iš respublikos vėl virto monarchija, tačiau truputį nuvylė žinia, kad dabartinis karalius šiuose rūmuose negyvena.
Turbūt daugiausia įspūdžių paliko apsilankymas Ispanijos aklųjų organizacijos muziejuje. Tai tikras lobis neregiams iš trijų dalių. Pirmiausia tai žymiausių pasaulio pastatų, skulptūrų ir paveikslų maketai. Visi eksponatai sumažinti iki tokio dydžio, kad būtų patogu apčiupinėti, tačiau nenusižengiama ir tikslumui - išlaikytos tikslios eksponatų proporcijos, pavaizduotos visos detalės. Šalia jų - užrašai Brailio raštu, kur nurodytas sumažinimo mastelis. Paveikslai reljefiški, sumažinti iki apčiupinėjimui tinkamo dydžio. Taigi pavyko susidaryti neblogą įspūdį, kaip atrodo Tačmahalas, Pizos ir Eifelio bokštai, Kremlius, Koliziejus, Meksikos ir Egipto piramidės bei daugybė kitų garsiausių pasaulio šedevrų. Dauguma senesniųjų Ispanijos architektūros paminklų yra arabiško stiliaus su europietiškais elementais, kadangi Ispanija viduramžiais keletą šimtmečių buvo nukariauta arabų.
Manau, kad neregiui geriau aplankyti tokį muziejų negu pabuvoti prie visų šių įžymybių, kadangi natūralaus dydžio apčiupinėti ir susidaryti tinkamą vaizdą neįmanoma.
Antroji muziejaus dalis skirta aklųjų rašto ir kitų tiflotechninių priemonių eksponavimui. Čia gausu įvairiausių Brailio rašto ir iki šio rašto pasirodymo buvusių kitų aklųjų raštų rašymo priemonių, gausu ir kitokių neregiams skirtų dalykų, pradedant akliesiems pritaikyta kompiuterine technika ir baigiant adatų įvertukais bei įvairiausiomis kitokiomis aklųjų gyvenimą lengvinančiomis buitinėmis priemonėmis.
Trečioje muziejaus dalyje eksponuojami Ispanijos aklųjų organizacijos (ONCE) istoriją ir dabartinę būklę atspindintys eksponatai. Ispanijos aklųjų organizacija - pati turtingiausia neregius vienijanti organizacija Europoje, o gal net ir pasaulyje. Pagrindinis pajamų šaltinis, leidęs jai praturtėti, - loterijos. Vėliau ONCE dalį savo turto pelningai investavo į žiniasklaidos priemones ir nekilnojamąjį turtą. Tačiau ir šiuo metu nemažai Ispanijos neregių pelnosi duoną pardavinėdami loterijos bilietus. Pinigai Ispanijoje iki tūkstančio pesetų (vienas litas vertas maždaug 40 pesetų) yra metaliniai, todėl neregiams nekyla problemų juos atskirti ir pasitikrinti, ar loterijos bilietų pirkėjai jų neapgaudinėja. Mes patys, vaikščiodami po Madridą, matėme ne vieną neregį, pardavinėjantį loterijos bilietus.
Konferencija
Nors karščiai ir slopina darbingumą, tris dienas teko posėdžiauti su nedidelėmis pertraukėlėmis nuo devynių ryto beveik iki septynių vakaro. Taigi dirbome net per vadinamąją siestą. Stebino didelis jaunųjų neregių ir silpnaregių problemoms skiriamas dėmesys, kurio neretai pasigendama Lietuvoje. Į konferenciją atvyko ir joje aktyviai dalyvavo bei pranešimus skaitė pagrindiniai Pasaulio aklųjų sąjungos (angliškai trumpinama VBU), Europos aklųjų sąjungos (angliškai trumpinama EBU) ir ONCE lyderiai, tai: Pedro Zurita - Pasaulio aklųjų sąjungos generalinis sekretorius, John Wall - Europos aklųjų sąjungos prezidentas, Rudolfo Cattani - Europos aklųjų sąjungos ryšių komisijos pirmininkas, Enzo Tioli - Europos aklųjų sąjungos švietimo komisijos pirmininkas, Birgitta Blokland - Europos aklųjų sąjungos moterų komisijos pirmininkė, Tony Aston - Europos aklųjų sąjungos socialinių teisių komisijos pirmininkas, Enrique Perez - Europos aklųjų sąjungos jaunimo komisijos pirmininkas, Hose Sanz - Pasaulio aklųjų sporto asociacijos (IBSA) pirmininkas, Jose M. Arroyo - ONCE prezidentas ir kt.
Konferencijoje dalyvavo daugelio Europos valstybių neregių delegacijos iš Ispanijos, Italijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Latvijos, Islandijos, Rusijos, Azarbaidžano ir kt. Nors konferencija buvo ir Europos, tačiau joje svečių teisėmis dalyvavo ir atstovai iš Indijos, JAV ir Ugandos.
Konferencijoje svarstyta gana daug su jaunų regėjimo invalidų gyvenimu susijusių klausimų.
1. Jaunų neregių ir silpnaregių dalyvavimas neregių organizacijų veikloje. Diskutuojant šia tema buvo išskirtos dvi jaunų regėjimo invalidų dalyvavimo invalidų visuomeninėje veikloje formos: pirma, aktyvus dalyvavimas aklųjų organizacijų veikloje, antra, pirmenybės teikimas dalyvavimui visų rūšių invalidus jungiančiose, taip vadinamose skėtinėse organizacijose. Konferencijos dalyviai siūlė labiau propaguoti ir skatinti pirmąją jaunų neregių visuomeninio aktyvumo formą, t. y. aktyvesnį dalyvavimą aklųjų organizacijose. Be to, konferencijoje paaiškėjo, kad daugelio Europos valstybių neregių organizacijose veikia jaunų žmonių (maždaug iki 35 metų amžiaus) grupės, kurios rūpinasi jauniems neregiams ir silpnaregiams aktualiomis problemomis: švietimu, sportu, įsidarbinimu, bendravimu su užsienio šalių jaunais neregiais ir pan. Deja, pas mus kol kas aktyvesnių jaunų LASS narių, kurie organizuotų kažką panašaus, nėra. Galbūt tam tikra tokios jaunimo grupės Lietuvoje užuomazga galima būtų laikyti Vilniuje veikiančią LASS studentų pirminę organizaciją, tačiau kol kas jos nariai didesniu visuomeniniu aktyvumu nepasižymi. Be to, ši organizacija vienija ne visus Lietuvoje gyvenančius jaunus regėjimo invalidus, o iš esmės tik tuos, kurie studijuoja Vilniuje. Žinant, kad 2000 metus ir UNESCO, ir LR Seimas yra paskelbę jaunimo metais, ir atsižvelgiant į tai, kad jaunų neregių aktyvumą labai skatina Europos aklųjų sąjunga, jaunesniems Lietuvos regėjimo invalidams vertėtų parodyti daugiau visuomeninės iniciatyvos, sprendžiant neregiams kylančias problemas. Manau, kad viena didžiausių problemų, kliudančių jaunesniems Lietuvos regėjimo invalidams daugiau bendradarbiauti ir draugauti su užsienio šalių jaunais neregiais, yra prastas užsienio, ypač anglų kalbos, mokėjimas. Su šia problema teko susidurti ir man pačiam: per konferenciją buvo sunkiau susipažinti su kitų šalių neregiais, artimiau su jais pabendrauti.
2. Įsidarbinimas ir integracija (įsitraukimas) į visuomenę. Užimtumo problemos sunkiai sprendžiamos beveik visoje Europoje. Su jomis susiduria regintys, dar labiau nuo jų kenčia neregiai ir silpnaregiai. Konferencijoje paminėtos dvi pagrindinės priežastys, su kuriomis dažniausiai susiduria regėjimo invalidai ieškodami darbo, tai: darbdavių nepasitikėjimas neregiais, jų galimybių nuvertinimas, neįstengimas suprasti, kad ir nematantis žmogus gali kažką sugebėti, išmanyti ir būti naudingas. Antra, neretai pasitaikantys menkesni neregių profesiniai įgūdžiai, kvalifikacija, darbo našumas, kurių dažniausiai nekompensuoja darbdaviui taikomos lengvatos už invalido įdarbinimą.
Kaip šių problemų sprendimo būdai buvo įvardinti visuomenės švietimas, jos informavimas apie neregių sugebėjimus ir pačių neregių švietimas, lavinimas, profesinių įgūdžių ugdymas.
Klausimas apie invalidų integraciją ir įsitraukimą į visuomenę atrodė daugiau dirbtinai sureikšmintas nei išties aktualus. Pavyzdžiui, ilgą laiką viena konferencijos darbo grupė svarstė, kas geriau: ar neregių integravimas į visuomenės gyvenimą, t. y. kai invalidą į visuomenę įtraukia kiti žmonės ir organizacijos, ar pačių invalidų savarankiškas įsitraukimas į visuomenę. Manau, kad čia turėtų būti svarbiausia rezultatas, o kokiu būdu jis pasiekiamas - tai jau ne taip ir svarbu.
3. Regėjimo invalidų švietimas. Iš visų švietimo klausimų daugiausia dėmesio buvo skirta aklųjų ir silpnaregių studijoms aukštosiose ir aukštesniosiose mokyklose. Taip buvo tikriausiai todėl, kad konferencijoje dalyvavo labai daug studentų. Įdomu buvo išgirsti tai, kad daugelyje Vakarų Europos universitetų veikia invalidams padedančių studijuoti žmonių grupės. Vienose šalyse jas steigiant iniciatyvą rodo patys universitetai, kitose jos privalomos pagal įstatymus. Nustebino tai, kad kai kuriose Europos šalyse, neregiams studentams spausdinant vadovėlius Brailio raštu, kyla problemų dėl autorinių teisių. Džiugu buvo pasigirti, kad Lietuvoje šis klausimas išspręstas neregiams palankiai. 1999 metų gegužės 18 dieną LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad be kūrinio autoriaus ar kito kūrinio autoriaus teises įsigijusio subjekto leidimo ir nemokant autorinio atlyginimo leidžiama atgaminti ne pelno tikslu reljefiniu-taškiniu šriftu arba kitu specialiu akliesiems ir silpnaregiams skirtu būdu teisėtai išleistus kūrinius, išskyrus tuos, kurie specialiai buvo sukurti šiam tikslui.
Toliau svarstant švietimo klausimus konferencijos dalyviai buvo supažindinti su keletu Europoje veikiančių studijų rėmimo programų, kuriomis gali pasinaudoti regėjimo negalią turintys studentai.
Konferencijoje nemažai dėmesio buvo skirta ir kitiems klausimams, kurie aktualūs regėjimo invalidams: sportui, vyrų ir moterų lygių galimybių sudarymui, neregiams ir silpnaregiams skirtų ryšių ir komunikacijos priemonių tobulinimui, tarptautinių regėjimo invalidų jaunimo stovyklų organizavimui.
Baigiant darbą konferencijos organizatoriai ir dalyviai išsakė viltis, kad konferencijoje iškeltos idėjos nebus pamirštos, daugiau atsiras jaunų energingų entuziastų, kurie imsis jas įgyvendinti, ir į ketvirtąją Europos aklųjų jaunimo konferenciją susirinksime, turėdami daug mažiau problemų. Dažnai galima išgirsti vyresnius žmones kalbant, kad jaunimas - tai mūsų ateitis, tačiau trečioji Europos aklųjų jaunimo konferencija tokį posakį patikslino, parodydama, kad ši ateitis atėjo jau dabar.