IŠ KELIONIŲ SUGRĮŽUS


Teresė PANGONIENĖ

GERUMO PAMOKA


Visu gražumu suvešėjo vasara: grumena perkūnijos, dainuoja vėjy javų laukai. Su didesne ar mažesne sėkme praėjo abitūros egzaminai, nuskambėjo, nuskriejo tolyn į praeitį išleistuvių valsas. Kauno silpnaregių internatinės mokyklos abiturientai vidurinės mokyklos baigimo proga gavo nuostabiai gražią dovaną - kelionę į Vokietiją. Briulio (Bruhl) miesto Martino Liuterio bendruomenės pastorius Hansas Vielhaueris (H. Vielhauer) pakvietė mokyklos abiturientus pasisvečiuoti svetingame Reino krašte. Tai buvo meilės, gerumo ir nuoširdumo dovana.
     Visą savaitę mūsų moksleiviai keliavo, pramogavo, dalyvavo šventėse ir vakaronėse. Pačią pirmąją viešnagės dieną mes - vaikai ir jų mokytojos - garlaiviu keliavome Reino upe aukštyn, gėrėjomės nuostabiu, senovės didybe dvelkiančiu kraštovaizdžiu: pro mūsų akis praplaukė daugybė pilių - tvirtovių, kiekviena su savo istorija ir likimu, su savo pergalėmis ir nesėkmėmis. Plaukdami pro uolą, ant kurios sėdėjusi žavi undinėlė viliojo jūreivius ir kur dužo laivai, klausėmės nuostabiosios Lorelei dainos. Ši kelionė Reinu buvo tarsi viena ilga ir graži legenda.
     Svetingi šeimininkai palydėjo mus į Fantazijos šalį (Phantasieland). Ten mus aukštyn ir žemyn vežė greiti traukiniai, ten mes susitikome su pažįstamais ir mylimais pasakų personažais, plaukiojom laiveliais - vandens lelijomis, Arena de Fiesta salėje grožėjomės šokiais ant ledo.
     Šios kelionės metu mūsų abiturientai aplankė Briulio pilį, kurioje tvyro Klemenso Augusto laikų dvasia ir kurioje dar ir dabar vyksta garsių pasaulio žmonių priėmimai. Lankėmės ir Ksantene, kur yra atkastas senovės romėnų miestas Colonia Ulpia Traiana. Mes vaikščiojome senojo miesto gatvėmis, žaidėme romėniškus žaidimus, gėrėjomis amfiteatro didybe, klausėmės didingos, o kartu sunkios ir žiaurios praėjusių laikų istorijos. Silpnaregiai vaikai dėl savo negalės pasaulį pažįsta kitaip negu mes, sveikieji, todėl mūsų moksleiviams buvo leidžiama paliesti viską, ko negalėjo matyti. Apčiuopdami maketus, vaikai sužinojo, kaip atrodo amfiteatras, senovinis krovinių keltuvas, romėniška gyvenvietė, - visa tai, ko reikia pasaulio istorijai pažinti, bet ko mes negalime jiems parodyti.
     Per kitas dienas aplankėme Boną, Kiolną ir jo garsiąją katedrą, kitus senus ir žinomus Vokietijos miestus, ramius ir dvasingumu alsuojančius vienuolynus. Vakarus, lydimus dainų, pasakojimų, kupinus geros nuotaikos, mes praleisdavome kartu su bendruomenės nariais.
     Ta savaitė po sunkaus darbo - abitūros egzaminų - buvo tarsi šventė. Viskas buvo nuostabu, gražu, tačiau labiausiai pavergė žmonių nuoširdumas, geranoriškumas, meilė - nesavanaudiška, rūpestinga.
     Ši kelionė mūsų abiturientams buvo gera paskutinė bendravimo ir elgesio kultūros, užsienio kalbos tobulinimo, kito krašto istorijos, kultūros, papročių pažinimo pamoka. Taip pat pamoka apie tai, kaip reikia duoti, kad esantis šalia pasijustų laimingas ir reikalingas, kad būtų priimtas toks, koks yra. Už šią pamoką esame nuoširdžiai dėkingi ponui Hansui Vielhaueriui ir jo bendruomenei. Tokie renginiai, tokios kelionės plečia akiratį, stiprina dvasią, moko gražiai ir nuoširdžiai draugauti. Tikimės, kad Kauno silpnaregių internatinės mokyklos ryšiai su tolimu Briulio miestu niekada nenutrūks, o tik gilės ir tvirtės.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]