Šių metų birželio 30 - liepos 3 dienomis Suomijoje, Arla aklųjų profesinio mokymo institute, vyko Tarptautinės žmonių su regėjimo negalia švietimo tarybos organizuotas tarptautinis seminaras įdarbinimo klausimais. Įdarbinimas - gan aktuali tema bene visoms Europos šalims. Išleidžiama daug pinigų įvairioms įdarbinimo agentūroms kurti, beveik visose gerai išsivysčiusiose valstybėse vyriausybės skiria milžiniškas lėšas subsidijoms, perkvalifikavimui, pagalbai darbo vietose, darbo vietos pritaikymui, specialiai įrangai, o rezultatai labai labai menki. Specialistai, tyrinėjantys darbo rinką, yra linkę visą bėdą suversti ekonomikos pokyčiams, pirmiausia - milžiniškų tarptautinių koncernų suklestėjimui. Mažoji gamyba ir toliau mažėja, išstumdama menką kvalifikaciją turinčius darbininkus. Šie pokyčiai smarkiai palietė net ir nedideles globos įmones Anglijoje, kurios buvo tiesiogiai priklausomos nuo valstybės dotacijų. Štai per pastaruosius 15 metų Anglijos globos įmonėse dirbančių žmonių sumažėjo nuo 6000 iki 1000.
Įdomus ir kitas pavyzdys. Švedija - šalis, bene daugiausia nuveikusi žmonių su negalia labui. Šalis, kuri yra dosni ir darbuotojui, ir darbdaviui. Valstybė duoda įdarbinimo subsidijų, kurios gali 100 proc. kompensuoti žmogaus su negalia atlyginimą. Populiariausios subsidijos - 70 - 80 proc. kompensuojančios atlyginimą (ne daugiau kaip 13700 švediškų kronų per mėnesį). Be to, darbdavys dar gali gauti darbdavio pašalpą - 50000 kronų per metus, ji skirta žmogaus su negalia pagalbininkui samdyti (aklųjų atveju - skaitovo). Švedai turi ir globos įmonių, nors apie jas ir nenori šnekėti. Dar 1990 metais Švedijoje buvo paskelbti įdomūs rezultatai: beveik 50 proc. 16 - 64 metų amžiaus sutrikusio regėjimo žmonių turėjo darbą. Žinoma, vienas trečdalis dirbančiųjų buvo subsidijuojami. Deja, šie skaičiai per paskutinius aštuonerius metus pakito: 1996 metais dirbo jau tik apie 30 proc. ir du trečdaliai jų buvo subsidijuojami. Galimybės iš prigimties aklų ir vėliau apakusių yra nevienodos. Daug lengviau yra įdarbinti jau dirbusį žmogų. Labai mažai galimybių turi sutrikusio regėjimo ir antrinius defektus turintys asmenys bei vyresnio amžiaus žmonės. Šioje šalyje yra išties įdomių dalykų. Teigiama, kad beveik visi žmonės, kurie netenka regėjimo, gauna darbo įstaigoje, tai yra visi, kas turi reikalingą išsilavinimą. Šią tendenciją suteikti darbus sutrikusio regėjimo žmonėms įstaigose labai propaguoja darbo rinkos pareigūnai.
Švedijoje sutrikusio regėjimo vaikams rekomenduojamos teorinės studijos. Vos ne visi šiandien studijuoja socialinius mokslus. Tiesiog vengiama techninių, o dar labiau - praktinių užsiėmimų. Žinoma, ne visi taip mąsto. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad akliesiems reikia plėsti galimybes. Per seminarą buvo akcentuojama darbo su darbdaviais svarba. Dabar, kai didžioji tarptautinė industrija išstūmė rankų darbą, susisiekti su darbdaviu sunku. Dažniausiai bosas dirba kur nors kitoje šalyje, todėl tarptautinis bendradarbiavimas įgauna vis didesnę svarbą.
Geras profesinis parengimas - tiesiog būtinas. Europoje menką išsilavinimą ar kvalifikaciją turintys sutrikusio regėjimo žmonės nedirba. Bendravimo ir socialiniai įgūdžiai kaip niekad svarbūs. Na, o pats populiariausias žodis per visą seminarą buvo "lankstumas". Be jo - nė iš vietos. Turi būti lankstus požiūris į viską. Jei nesugebėsi vos ne kasdien keistis, prisitaikydamas prie šio pašėlusio tempo, - nė nesvajok apie darbą. Stabilus, garantuotas darbas seniai nugrimzdo praeitin. Liūdniausia tai, kad pasigirsta gaidelių, kad būtina pasirengti gyvenimui nedirbant.
Kokios prognozės? Manoma, kad ateity ir toliau mažės visą darbo dieną dirbančių žmonių, daugės dalį darbo dienos dirbančių žmonių, didės save įdarbinančių žmonių, mažės vyresnių darbuotojų, ypač vyrų, ekonominis aktyvumas, didės moterų, ypač dirbančių ne visą darbo dieną, ekonominis aktyvumas. Aklas ir silpnaregis turės būti jaunas, gabus, turėti gerą išsilavinimą, būti lankstus ir socialus. Tokie žmonės, atrodo, turės perspektyvų. Na, o kaipgi su didžiąja dauguma žmonių? Juk visose šalyse didžiąją dalį sutrikusio regėjimo žmonių sudaro vyresni žmonės. Susidarė įspūdis, kad apie juos bijomasi net kalbėti. Tiesa, kažkuriame skandinavų pranešime nuskambėjo teiginys, kad ir toliau populiarūs ir neblogą pelną duodantys užsiėmimai yra tradiciniai amatai, rankdarbiai. Šiame fronte tikrai nieko naujo: baldų apmušimas, dviračių taisymas, pynimas ir pan. Daug naujovių tik kompiuterinėse technologijose, bet ši specialybė jau ne kiekvienam.
Klausimas, kodėl nekalbama apie ne tokius gerus sugebėjimus turinčius žmones, kilo, matyt, ne tik mums. Dirbant grupėse, kada žmonės visad turi galimybių pasišnekėti atviriau, buvo išsakyta mintis, kad reikia atskiro seminaro, kuris būtų pašvęstas kitai kategorijai sutrikusio regėjimo žmonių. Galbūt toks renginys įvyktų 2001 metais kurioje nors Centrinės ar Rytų Europos valstybėje.
Konferencijoje labai mažai kalbėta apie žmonių su regėjimo negale įdarbinimą užimtumo įmonėse, nes jose dirbančių žmonių Vakarų valstybėse yra palyginti labai nedaug.
Šiuo metu apie pusė mūsų organizacijos dirbančiųjų narių dirba įmonėse. Tuo mūsų situacija skiriasi nuo Vakarų Europos valstybių. Deja, tendencija tokia, kad ir mes artėjame prie šių valstybių. Per pastaruosius metus dirbančiųjų skaičius įmonėse mažėja. Ši tendencija išliks ir ateityje.
Surasti efektyvių būdų radikaliai pasikeitusioje Lietuvos ekonominėje situacijoje spręsti žmonių įdarbinimą nelengva, nes bene vienintelis galimas sprendimas - darbas atviroje visuomenėje. Tai pažymi ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai.
Konferencijoje teko bendrauti su įvairių Europos valstybių atstovais, besirūpinančiais žmonių su regos negalia įdarbinimu. Tenka konstatuoti, jog visose buvusiose socialistinėse valstybėse pagalbos iš vyriausybių aklųjų įmonės praktiškai negauna, todėl tikrai keista girdėti, jog dabar valstybės teikiama parama yra per menka. Matyt, žinodami situaciją kitose valstybėse, galėsime ne tik realiai vertinti Lietuvos vyriausybės pagalbos mastą aklųjų įmonėms, bet ir žinosime artimiausios ateities perspektyvas.
Nesinorėtų baigti minoriniais tonais. Europa nenurims, nes žmonės su negalia nėra patenkinti situacija. Europos sąjunga šiais metais išleido "Įdarbinimo gaires". Visos Europos sąjungos narės turės pateikti nacionalinius įdarbinimo (tarp jų ir žmonių su negalia) veiksmų planus. Europos struktūrizacijos fondas skiria nemažus pinigus įvairioms įdarbinimo programoms įgyvendinti. Galbūt ir mes dar suspėsime į šį traukinį?