Yra sakoma: sunkiausia dirbti darbą, žinant, kad
jis beprasmiškas. Tai jaučia ir mūsų įmonėse dirbantys silpnaregiai bei neregiai.
Daugelis darbininkų LASS įmonėse dirba ne vieną dešimtį metų. Darbui paaukotas
visas gyvenimas. Čia praleista jaunystė, branda. Ne išimtis - ir mano pašnekovas. Jam
iki pensijos bebuvo likę vos keleri metai, kai vieną dieną paaiškėjo: daugiau jo
paslaugos Kauno LASS įmonei nereikalingos. Darbdaviams nebuvo svarbu, jog Edmundas
Marčiulynas čia dirbo trisdešimt šešerius metus. Silpnaregiui darbininkui ėmė
grėsti nedarbas. Edmundas pasijuto niekam nereikalingas, visų pamirštas. Ką daryti?
Kaip toliau gyventi? Dar norisi būti reikalingam. Visos dienos staiga tarsi supanašėjo:
tapo beprasmiškos, monotoniškos ir niūrios. Savęs gailėjimasis vis didėjo.
Sunkiausia - nepalūžti, rasti jėgų šuoliui į naują gyvenimą. E.Marčiulynas
nepalūžo - nutarė pradėti gyvenimą iš naujo. Be darbo, užsiėmimo dienos tuščios
- lyg molinis ąsotis.
Iš elgetystės
Edmundas Marčiulynas svajojo būti žurnalistas, dėl
to stojo į Maskvos žurnalistikos institutą. Deja, nepavyko. Sugrįžęs į Kauną tapo
darbininku. Išmoko ne vienos profesijos: dirbo brigadininku, meistru, netgi realizuodavo
produkciją. Mažinant etatus, E.Marčiulynas buvo atleistas. Invalidumo pensijos
pragyvenimui nepakako. Teko ilgokai pasukti galvą, kur gauti pinigų. Edmundas domėjosi
ir domisi knygomis. Turėjo nemažai knygų. Pirmiausia išpardavė bibliotekėlę.
Kaunietis suprato: tai ne išeitis. Teko ieškoti kitokio pajamų šaltinio. Kokie
bebūtų sunkūs laikai, geras amatininkas badu nemirs. Turėdamas ne tik gerą galvą
(jis iki šiol tarp silpnaregių ir neregių - vienas iš geriausių šaškininkų), bet
ir darbščias rankas, silpnaregis nutarė daryti teptukus ir iš to gyventi. Pasak jo
paties: "Pilvas greitai išmoko gyventi. Teptukai - elgetos darbas. Darydamas juos
vienų vienas, sunkiai vertiesi. Gerai, kad duonai užtenka."
M.Marčiulynui nelengva daryti teptukus: reikia patalpų,
įrengimų, transporto, sandėlio žaliavoms ir pagamintai produkcijai. Dabar Edmundas
dirba savo bute. Tame pačiame kambaryje - ir dirbtuvė, ir sandėlis, ir miegamasis.
Tenka panaudoti ir balkoną.
Rankų darbas nenašus
Darydamas teptukus nepaskubėsi - tai gana kruopštus
darbas. Teptuką daro tik rankomis. Visas teptuko detales - šerius, medinius kotelius,
skardeles, klijus - tenka supirkti. Pirkdamas stengiasi kuo daugiau sutaupyti. Silpnaregis
verslininkas tikrai gerai prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų. Kol kas sunkiausia
gauti šerių. Jų nusipirkti mažais kiekiais neįmanoma. "Kitaika" (taip
vadinami teptukams naudojami šeriai) parduodama tonomis. Teptukų meistras rado išeitį.
Edmundas, pritrūkęs šerių, vaikšto po padėvėtų rūbų parduotuves, kur ieško
natūralių suplyšusių, sulopytų kailinių. Perka pigiausius. Kailinius išardo,
žirklutėmis nukerpa vilnas, tada nuriebina. Galima teptukus gaminti ir iš sintetikos,
bet pirkėjai tokių nevertina.
Kotelius daro tik medinius. Mediena irgi nepigi. Edmundas surado
stalių, kuris teptukų kotelius daro iš medienos atliekų - taip sutaupomi dar keli
litai. Skardą perka irgi iš atliekų. Karpo pats.
E.Marčiulynas pasiruošęs žaliavas sėda prie stalo jau
žinodamas, kokio dydžio teptuką darys. Ima reikiamą pluoštą šerelių, klijuoja prie
medinio kotelio, sutvirtina skardele. Žirklutėmis sulygina šerelius ir teptukas įgauna
tinkamą formą. Padaręs vieną, imasi kito. Pamažu tuščia kartoninė dėžutė
pilnėja. E.Marčiulynas daro įvairiausius teptukus: dažymui, piešimui, gruntavimui.
Imasi visų užsakymų. Daro įvairiausių dydžių ir formų teptukus. Edmundas juokauja:
"Kokius užsako, tokius ir darau. Šiais laikais nepasirinksi."
Paveikslams gruntuoti skirtus teptukus E.Marčiulynas daro
greičiausiai. Per mėnesį padaro tūkstantį, pusantro tūkstančio teptukų.
Svarbiausia - juos parduoti. Edmundas mindė nemažai parduotuvių slenksčių. Daugelis
parduotuvių savininkų netgi kalbos pradėti nenorėdavo. Komercijos direktoriams svarbu
ir firma. Tai prestižo reikalas. Edmundas Marčiulynas turi patentą. Su patentininkais
rimtos parduotuvės nenori prasidėti. Priežastis labai paprasta: parduotuvės iš
asmenų priimdamos prekes turi užpildyti daug visokiausių dokumentų. Kas gi šiais
laikais nori vargti? Daug paprasčiau įsigyti garsios firmos prekių. Kartais ir
išimčių pasitaiko. Kai kurios parduotuvės sudariusios sutartis su keliais
patentininkais. Jos be didesnių ginčų ir prašymų priima silpnaregio rankomis gamintus
teptukus. Pasitaikydavo ir nesąžiningų savininkų: atidavęs į tokias parduotuves
teptukus nei pinigų, nei produkcijos Edmundas neatgaudavo. Tiesa, tokių atsitikimų buvo
mažai. Daugelis prekybininkų sąžiningi. Pagamintą produkciją meistras platina ne tik
parduotuvėse. Nemažai teptukų perka pažįstami, kai kurios firmos pačios atvažiuoja
ir nusiperka. Kartais ir turguje tenka pardavinėti.
Silpnaregis verslininkas susiduria su didele konkurencija. Jam
koją pakišo kiniečiai. Apsukrūs verslininkai, matyt, be muitų į šalį atgabena
pigių kinietiškų teptukų. Kinijoje gaminti teptukai nėra tvirti, geri. Užtat jų
graži išvaizda. Pirkėją vilioja jų kaina. Štai garsios firmos "Pelikan"
teptukas kainuoja 5-6 litus, kinietiškas - 1-1,5 lito.
Šie metai nėra palankūs amatininkams, verslininkams. Daugelis
skundžiasi, jog perkamumas sumažėjo 50 procentų.
Ieškojo ryšių su užsieniu
Norėdamas tobulėti ir ieškodamas žaliavų Edmundas
netūpčioja vietoje. Sužinojęs, jog Lenkijoje neregiai gamina teptukus, mėgino
užmegzti ryšį - siuntė į Lenkiją faksą. Lenkai žadėjo parduoti 10 kilogramų
šerių. Kol kas pažadas neištesėtas. Nepavykus susitarti su lenkais, silpnaregis
verslininkas padedamas bičiulių estų užmezgė dalykinius ryšius su vokiečiais.
Vokiečių verslininkai už vieną toną "kitaikos" ima apie 7 tūkstančius
dolerių. Edmundas iki šiol svarsto, pirkti ar nepirkti žaliavą. Viską gadina pigūs
kinietiški teptukai.
Neslėpė nusivylimo
Pasak meistro: "Šiuo darbu nusivyliau. Ketinu jį
greitai mesti. Daryti teptukus neapsimoka. Dirbant vienam, rinkoje išsilaikyti beveik
neįmanoma. Norint konkuruoti reiktų susivienyti keliems bendraminčiams. Vieni gamintų
teptukus, kiti rūpintųsi žaliavomis, treti - realizacija. Deja, tokių suinteresuotų
žmonių nesurandu. Vienas dirbdamas visko negali apžioti", - samprotavo Edmundas.
Meistras ieškodamas pagalbos ne kartą kreipėsi į LASS Kauno įmonės vadovybę.
Nesurasdamas medžiagų, paprašė, kad įmonė parduotų. Direktorius pasipiktinęs
atrėžė: "Mums nereikalinga konkurencija". Silpnaregis verslininkas prašė ir
patalpų. Deja, susitarti nepavyko. Už nedidelį kambarėlį be komunalinių paslaugų
įmonė užsiprašė trijų šimtų litų. Matyt, Kauno įmonės vadovai iš tikrųjų
bijo konkurencijos. "Man labai skaudu matyti, kaip prastai įmonėje gaminami
teptukai. Jie daromi atžagariomis rankomis. Įmonės pagamintais teptukais gąsdinami
vaikai. Kai vaikas nevalgo košės, tėvai grasina: valgyk, nes nupirksiu neregių
pagamintą teptuką." Tokie E.Marčiulyno nuogąstavimai.
Silpnaregis verslininkas laukia vienminčių. Kartu pasiruošęs
nurungti pigią ir nekokybišką kiniečių produkciją. Edmundas pažįsta rinką, turi
įgūdžių bei nemažai sumanymų.