KAIP PELNOMĖS DUONĄ


Henrikas STUKAS

ALKIS IŠMOKO DIRBTI


Edmundas Marčiulynas vasarą sanatorijos pajūryYra sakoma: sunkiausia dirbti darbą, žinant, kad jis beprasmiškas. Tai jaučia ir mūsų įmonėse dirbantys silpnaregiai bei neregiai. Daugelis darbininkų LASS įmonėse dirba ne vieną dešimtį metų. Darbui paaukotas visas gyvenimas. Čia praleista jaunystė, branda. Ne išimtis - ir mano pašnekovas. Jam iki pensijos bebuvo likę vos keleri metai, kai vieną dieną paaiškėjo: daugiau jo paslaugos Kauno LASS įmonei nereikalingos. Darbdaviams nebuvo svarbu, jog Edmundas Marčiulynas čia dirbo trisdešimt šešerius metus. Silpnaregiui darbininkui ėmė grėsti nedarbas. Edmundas pasijuto niekam nereikalingas, visų pamirštas. Ką daryti? Kaip toliau gyventi? Dar norisi būti reikalingam. Visos dienos staiga tarsi supanašėjo: tapo beprasmiškos, monotoniškos ir niūrios. Savęs gailėjimasis vis didėjo. Sunkiausia - nepalūžti, rasti jėgų šuoliui į naują gyvenimą. E.Marčiulynas nepalūžo - nutarė pradėti gyvenimą iš naujo. Be darbo, užsiėmimo dienos tuščios - lyg molinis ąsotis.
    
     Iš elgetystės
     Edmundas Marčiulynas svajojo būti žurnalistas, dėl to stojo į Maskvos žurnalistikos institutą. Deja, nepavyko. Sugrįžęs į Kauną tapo darbininku. Išmoko ne vienos profesijos: dirbo brigadininku, meistru, netgi realizuodavo produkciją. Mažinant etatus, E.Marčiulynas buvo atleistas. Invalidumo pensijos pragyvenimui nepakako. Teko ilgokai pasukti galvą, kur gauti pinigų. Edmundas domėjosi ir domisi knygomis. Turėjo nemažai knygų. Pirmiausia išpardavė bibliotekėlę. Kaunietis suprato: tai ne išeitis. Teko ieškoti kitokio pajamų šaltinio. Kokie bebūtų sunkūs laikai, geras amatininkas badu nemirs. Turėdamas ne tik gerą galvą (jis iki šiol tarp silpnaregių ir neregių - vienas iš geriausių šaškininkų), bet ir darbščias rankas, silpnaregis nutarė daryti teptukus ir iš to gyventi. Pasak jo paties: "Pilvas greitai išmoko gyventi. Teptukai - elgetos darbas. Darydamas juos vienų vienas, sunkiai vertiesi. Gerai, kad duonai užtenka."
     M.Marčiulynui nelengva daryti teptukus: reikia patalpų, įrengimų, transporto, sandėlio žaliavoms ir pagamintai produkcijai. Dabar Edmundas dirba savo bute. Tame pačiame kambaryje - ir dirbtuvė, ir sandėlis, ir miegamasis. Tenka panaudoti ir balkoną.
    
     Rankų darbas nenašus
     Darydamas teptukus nepaskubėsi - tai gana kruopštus darbas. Teptuką daro tik rankomis. Visas teptuko detales - šerius, medinius kotelius, skardeles, klijus - tenka supirkti. Pirkdamas stengiasi kuo daugiau sutaupyti. Silpnaregis verslininkas tikrai gerai prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų. Kol kas sunkiausia gauti šerių. Jų nusipirkti mažais kiekiais neįmanoma. "Kitaika" (taip vadinami teptukams naudojami šeriai) parduodama tonomis. Teptukų meistras rado išeitį. Edmundas, pritrūkęs šerių, vaikšto po padėvėtų rūbų parduotuves, kur ieško natūralių suplyšusių, sulopytų kailinių. Perka pigiausius. Kailinius išardo, žirklutėmis nukerpa vilnas, tada nuriebina. Galima teptukus gaminti ir iš sintetikos, bet pirkėjai tokių nevertina.
     Kotelius daro tik medinius. Mediena irgi nepigi. Edmundas surado stalių, kuris teptukų kotelius daro iš medienos atliekų - taip sutaupomi dar keli litai. Skardą perka irgi iš atliekų. Karpo pats.
     E.Marčiulynas pasiruošęs žaliavas sėda prie stalo jau žinodamas, kokio dydžio teptuką darys. Ima reikiamą pluoštą šerelių, klijuoja prie medinio kotelio, sutvirtina skardele. Žirklutėmis sulygina šerelius ir teptukas įgauna tinkamą formą. Padaręs vieną, imasi kito. Pamažu tuščia kartoninė dėžutė pilnėja. E.Marčiulynas daro įvairiausius teptukus: dažymui, piešimui, gruntavimui. Imasi visų užsakymų. Daro įvairiausių dydžių ir formų teptukus. Edmundas juokauja: "Kokius užsako, tokius ir darau. Šiais laikais nepasirinksi."
     Paveikslams gruntuoti skirtus teptukus E.Marčiulynas daro greičiausiai. Per mėnesį padaro tūkstantį, pusantro tūkstančio teptukų. Svarbiausia - juos parduoti. Edmundas mindė nemažai parduotuvių slenksčių. Daugelis parduotuvių savininkų netgi kalbos pradėti nenorėdavo. Komercijos direktoriams svarbu ir firma. Tai prestižo reikalas. Edmundas Marčiulynas turi patentą. Su patentininkais rimtos parduotuvės nenori prasidėti. Priežastis labai paprasta: parduotuvės iš asmenų priimdamos prekes turi užpildyti daug visokiausių dokumentų. Kas gi šiais laikais nori vargti? Daug paprasčiau įsigyti garsios firmos prekių. Kartais ir išimčių pasitaiko. Kai kurios parduotuvės sudariusios sutartis su keliais patentininkais. Jos be didesnių ginčų ir prašymų priima silpnaregio rankomis gamintus teptukus. Pasitaikydavo ir nesąžiningų savininkų: atidavęs į tokias parduotuves teptukus nei pinigų, nei produkcijos Edmundas neatgaudavo. Tiesa, tokių atsitikimų buvo mažai. Daugelis prekybininkų sąžiningi. Pagamintą produkciją meistras platina ne tik parduotuvėse. Nemažai teptukų perka pažįstami, kai kurios firmos pačios atvažiuoja ir nusiperka. Kartais ir turguje tenka pardavinėti.
     Silpnaregis verslininkas susiduria su didele konkurencija. Jam koją pakišo kiniečiai. Apsukrūs verslininkai, matyt, be muitų į šalį atgabena pigių kinietiškų teptukų. Kinijoje gaminti teptukai nėra tvirti, geri. Užtat jų graži išvaizda. Pirkėją vilioja jų kaina. Štai garsios firmos "Pelikan" teptukas kainuoja 5-6 litus, kinietiškas - 1-1,5 lito.
     Šie metai nėra palankūs amatininkams, verslininkams. Daugelis skundžiasi, jog perkamumas sumažėjo 50 procentų.
    
     Ieškojo ryšių su užsieniu
     Norėdamas tobulėti ir ieškodamas žaliavų Edmundas netūpčioja vietoje. Sužinojęs, jog Lenkijoje neregiai gamina teptukus, mėgino užmegzti ryšį - siuntė į Lenkiją faksą. Lenkai žadėjo parduoti 10 kilogramų šerių. Kol kas pažadas neištesėtas. Nepavykus susitarti su lenkais, silpnaregis verslininkas padedamas bičiulių estų užmezgė dalykinius ryšius su vokiečiais. Vokiečių verslininkai už vieną toną "kitaikos" ima apie 7 tūkstančius dolerių. Edmundas iki šiol svarsto, pirkti ar nepirkti žaliavą. Viską gadina pigūs kinietiški teptukai.
    
     Neslėpė nusivylimo
     Pasak meistro: "Šiuo darbu nusivyliau. Ketinu jį greitai mesti. Daryti teptukus neapsimoka. Dirbant vienam, rinkoje išsilaikyti beveik neįmanoma. Norint konkuruoti reiktų susivienyti keliems bendraminčiams. Vieni gamintų teptukus, kiti rūpintųsi žaliavomis, treti - realizacija. Deja, tokių suinteresuotų žmonių nesurandu. Vienas dirbdamas visko negali apžioti", - samprotavo Edmundas. Meistras ieškodamas pagalbos ne kartą kreipėsi į LASS Kauno įmonės vadovybę. Nesurasdamas medžiagų, paprašė, kad įmonė parduotų. Direktorius pasipiktinęs atrėžė: "Mums nereikalinga konkurencija". Silpnaregis verslininkas prašė ir patalpų. Deja, susitarti nepavyko. Už nedidelį kambarėlį be komunalinių paslaugų įmonė užsiprašė trijų šimtų litų. Matyt, Kauno įmonės vadovai iš tikrųjų bijo konkurencijos. "Man labai skaudu matyti, kaip prastai įmonėje gaminami teptukai. Jie daromi atžagariomis rankomis. Įmonės pagamintais teptukais gąsdinami vaikai. Kai vaikas nevalgo košės, tėvai grasina: valgyk, nes nupirksiu neregių pagamintą teptuką." Tokie E.Marčiulyno nuogąstavimai.
     Silpnaregis verslininkas laukia vienminčių. Kartu pasiruošęs nurungti pigią ir nekokybišką kiniečių produkciją. Edmundas pažįsta rinką, turi įgūdžių bei nemažai sumanymų.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]