GYVYBĖS DAINA
Snigo ir snigo vėl visą naktį
Tyliai, be galo lengvai.
Bėgo, skubėjo saulės uždegti
Žemės žali aitvarai.
Kilo pakilo viesulas šuorais,
Nupūtė baltas pusnis.
Bėgo, skubėjo pavasaris šuoliais
Uždegti žiedų vėl akis.
Prismaigstė, prikaišė jų pilnas pievas,
Nudažė medžius taip žaliai.
Apkrėtė, papuošė jis kvapnias ievas
Baltais tarsi sniegas žiedais.
Dainavo, skambėjo viskas aplinkui
Žaliuoju gyvybės varpu.
Kilo ir leidosi saulės džiaugsmingai
Ir kvietė dainuoti kartu.
ANT ŠIENO VEŽIMO
Dunksi į žvyrkelį arklio kanopos,
Girgžda vežimas, pakrautas šienu.
Nuovargis slegia, ir kaulus taip sopa,
Bet man darbai šie malonūs namų.
Tysau aukštielninkas, riedant vežimui,
Kosteli tėvas, ir plaukia dangus.
Suima miegas ir šienas svaigina -
Akimirksnis sodžiaus šis liko brangus.
Vežamas šienas - brangus žmogaus triūsas...
Kiek jo nupjauta, ir kiek jo dar bus.
Tai juk gyvybės grandis iki mūsų
Jungia žmogaus ji ir žemės saitus.
GAMTOS ŠOKIS
Snaigės, tiek kart apdainuotos,
Krenta ir krenta be galo,
Paliečia plaukus ir skruostus.
Niūrūs laukai vėl pabąla.
Tirpsta jos, ritas per skruostus,
Varva lašų karoliukais,
Grįžta į žemišką uostą,
Iš kur kadaise ištrūko.
Laukiam žiemos baltos šventės,
Džiaugiamės jos puošniu rūbu.
Taip šviesu daros gyventi -
Viskas, kas pilka, atbudo.
Bet čia gamtos tiktai šokis,
Vandens ir šalčio žaidimas.
Ši baltuma - tuščias pokštas,
Išbluks jisai saulei pakilus.
VAIKO PASAULIS
Užu kriaušės jau matosi miškas -
Tai mano pasaulio riba.
Jame sutelpa vaikiškas viskas:
Namas, laukas ir kriaušė šita.
O už miško prasideda miestas -
Su metais pasaulis platyn.
Nepatirto, neatrasto ieškau
Ir deduosi aš viską širdin.
O pasaulyje verda gyvenimas,
Pilnas liūdesio, džiaugsmo bangų.
Tai todėl mumyse gimsta nerimas,
Kad gyventi nebūtų sunku.
