Gražina SIDEREVIČIENĖKELI POTĖPIAI BIČIULIO PORTRETUI
Šių metų birželio 29 dieną Petras Barškietis būtų šventęs tik 55-ąjį gimtadienį. Likimas taip lėmė, kad Petras paliko mus nesulaukęs nė penkiasdešimties. Profesionalus akordeonistas ir klarnetistas, kantrus vadovas, kūrinių instrumentiniam ansambliui autorius - visa tai tiesa, bet skamba per daug oficialiai valdiškai. Tad kokį jį, Petrą Barškietį, prisimename mes, jo bendradarbiai ir bendraminčiai, prabėgus penkeriems metams po nelauktos netikėtos netekties?
Petras man visų pirma žmogus, negalėjęs gyventi be gamtos - be poilsio palapinėje, be medžio, be vandens. Prisimenu jį nuolat kartojantį: "Kai labai pavargstu, kai, rodos, nepavelku kojų, sukaupęs jėgas, einu į mišką, ieškau kuo storesnio ąžuolo, atsiremiu į jį nugara ir sėdžiu. Pusvalandį, valandą... kol pasijuntu stipresnis. Tai man padeda. Tą gali tik ąžuolas. Jokiu būdu neieškok stiprybės prie klevo: prie jo prisiglaudęs tik dar labiau suglembi."
Ypač dažnai tą girdėjau paskutiniaisiais jo gyvenimo metais. Ir tik dabar supratau: šitaip, sutelkdamas dvasines ir fizines pajėgas, jis kabinosi į gyvenimą. Į gyvenimą, kuriame svarbiausia buvo muzika ir kūryba. Muzikuodamas, kurdamas ir mokydamas šito kitus jis pamiršdavo laiką. Vėlgi menu, kaip kantriai, tarsi būtų ne tik vadovas, bet ir psichologas, jis mokė akordeonu groti šiandien jau irgi išėjusį Anapilin Vitą Štrimaitį. Vitas nebuvo ypatingai gabus muzikai, bet Petras, kaip tikras žemaitis, užsispyręs valandų valandas kaldavo į galvą natą po natos, pasiryžęs iš, regis, neįmanomo padaryti įmanoma. Ir pasiekė, ko norėjo. Tegu ir ne itin tobulai, bet Vitas grojo Petro Barškiečio vadovaujamame ansamblyje. Mums, žiūrintiems iš šalies, tai atrodė tikras Sizifo darbas.
Savo paties sukurtam instrumentiniam ansambliui Petras su pertraukomis vadovavo nuo 1981 iki 1994 metų. Pats grodamas iki užsimiršimo, nelepino ir kolegų. Pamiršęs nuovargį, valgį, šlifuodavo kūrinį, kol tas suskambėdavo jam reikiama gaida. Negalėjo pakęsti netikrumo. Kūrė jis ansamblį savo ir muzikantų malonumui, nesitikėdamas už tai jokio atlyginimo. Ir tik po gero pusmečio intensyvių repeticijų, kultūros namams pasiūlius, Petras Barškietis pradėjo dirbti etatiniu kultūros namų vadovu.
Visada santūrus ir kuklus Petras buvo vis dėlto sudėtinga asmenybė. Jeigu įsikaldavo į galvą, kad turi būti šitaip, o ne kitaip, nuginčyti jį sekdavosi labai sunkiai, o kartais ir visai neįmanoma. Gal dėl šių charakterio savybių mįsle taip ir liko jo, profesionalaus muzikanto, pasitraukimas iš anuo metu gyvavusio profesionalaus pučiamųjų instrumentų orkestro.
Gal šio žingsnio akstinas buvo didelis noras turėti savo kolektyvą, poreikis išbandyti savo kūrybines galimybes. Ir šiandien labai skaudu, kad išliko tik keletas Petro Barškiečio sukurtų muzikinių kūrinių. Subtilus ir lyriškas valsas "Upelis", lėtas fokstrotas. Juos šiandien atlieka L.Matusevičiaus vadovaujamas instrumentinis ansamblis, tęsiantis ano meto muzikavimą.
Apdovanotas retu darbštumu ir atsakomybe, Petras sunkiai išgyveno dėl kiekvienos nesėkmės. Kurį laiką jis akompanavo kultūros namų šokių kolektyvams. Čia buvo itin mylimas ir pagarbiai vadinamas "Maestro". Vėliau atsisakė šio darbo, nes buvo įsitikinęs, kad nematydamas judesio, negali pajusti šokio ritmo ir prie jo prisitaikyti.
Gyvenimas jam buvo velnioniškai sunkus ir sudėtingas: vis norėjosi daugiau ir geriau. Deja, ne viskas taip lengvai klojosi. Būta ir smagių pakilimų ir skaudžių paklydimų, blaškymosi, trukdančio nuosekliai siekti tikslo.
Mūsų pėdsakas, kartais ryškus, kartais nežymus, - tai mūsų vaikai. Petrui pasisekė. Jo dukra Ramunė, regis, bus paveldėjusi tėvo užsispyrimą ir atkaklumą bei norą muzikuoti. Jau šiandien ji neblogai valdo akordeoną. Ir kas žino: gal jai pasiseks padaryti tai, apie ką svajojo tėtis. Petro Barškiečio atminimui kultūros namai kas penkeri metai rengia aklųjų ir silpnaregių akordeono muzikos festivalį - vilties ženklą, bylojantį, kad geri darbai neturi būti pamiršti.
