Henrikas STUKAS

UŽSISPYRĖLIS IŠ ŽEMAITIJOS

Ir tarp sveikųjų, ir tarp neregių bei silpnaregių vienos iš populiariausių - teisės studijos Vilniaus universitete. Yra keliolika regos negalę turinčių žmonių, baigusių teisės fakultetą. Jie darbuojasi ne tik Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje, bet ir kitur. Iki šiol retas silpnaregis teisininkas drįso verstis privačiai ir iš to gyventi. Jaunesni teisininkai, nebodami sunkumų, vis dėlto ryžtasi. Vienas iš jų - Anatolijus Novikovas. Teisininkas atstovauja klientams teismuose (išskyrus baudžiamąsias bylas), konsultuoja, padeda įsteigti įmones, sudaryti juridinius dokumentus: sutartis, prašymus.
    
Nelengvas apsisprendimas
     Anatolijus apie teisės mokslus rimtai negalvojo. Dar mokydamasis Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje-internate, rimtai domėjosi šachmatais. Jam patiko tikslų mąstymą skatinantis žaidimas. Anatolijus nusprendė tapti šachmatų treneriu. Baigęs mokyklą, nuvyko į Kauno kūno kultūros institutą. Ten paaiškėjo, jog Lietuvoje šachmatų treneriai nerengiami. Juos rengia Baltarusijoje, Minske. Lietuvai metams skiriama tik viena vieta. Iš Lietuvos siųstas atstovas jau buvo senokai išvykęs į Minsko kūno kultūros institutą. KKI vadovybė tais metais antrą žmogų siųsti mokytis atsisakė, nes ribota vietų.
     Anatolijus atsikėlė gyventi į Vilnių. Draugo Jono Vaškevičiaus patariamas, mėgino stoti į Vilniaus universiteto teisės fakultetą. Deja, pirmais metais įstoti nepavyko. Anatolijus užsispyrė įstoti į universitetą. 1988 metais įstojo į Vilniaus universiteto teisės fakulteto parengiamąjį skyrių. Konkursas buvo nemažas: trys su puse į vieną vietą. Čia Anatolijui pasisekė. 1989 metų pavasarį buvo baigiamieji kurso egzaminai. Juos išlaikę jaunuoliai tapdavo teisės fakulteto dieninio skyriaus studentais. Vėl nesėkmė. Nejaugi prapuls kruopštus darbas?
     Užsispyrėlis iš Žemaitijos nepasidavė. Tų pačių metų rudenį vėl iš naujo laikė stojamuosius egzaminus į Vilniaus universiteto teisės fakultetą. Šį kartą sėkmingai. Anatolijus tapo studentu. Jis vienintelis iš parengiamojo kurso neišlaikęs egzaminų dar kartą išdrįso stoti į teisės fakulteto dieninį skyrių. Anatolijus sėkmingai studijavo teisės mokslus. Jam pravertė tikslus šachmatininko analitinis mąstymas bei gera atmintis. Pasak jo paties: nebuvo vienas iš geriausių, bet stipendiją visuomet gaudavo. Vilniaus Universiteto teisės fakultetą Anatolijus Novikovas baigė 1994 metais.
    
Kelias į privačią praktiką
     Dar besimokydamas universitete, ketvirtame kurse, Anatolijus sumanė tapti advokatu. Daugelis teisininkų nori dirbti advokatais. Deja, ne visiems pavyksta. Anatolijus įsidarbino LASS centro taryboje juristu. Jam teko derinti mokslą ir darbą. Penktame kurse sulaukė pasiūlymo iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ten dirbo neilgai. Anatolijui nepatiko būti valdininku. Jis troško kitokios veiklos. A. Novikovas sugrįžo į LASS centro tarybą, nes ten sąlygos profesiniam tobulėjimui buvo geresnės. Darbuojantis centro taryboje, buvo galima dirbti ir kitur. Anatolijus tuo ir naudojosi. Dirbo Vilniaus miesto darbo biržoje konsultantu, darbo rinkos mokymo konsultavimo tarnyboje. Besimokydamas penktame kurse jau teisės temomis skaitė paskaitas UAB "Sistema" finansininkams bei administratoriams. Taip kaupė teisinį patyrimą.
     1995 metų pabaigoje Teisingumo ministerijai patvirtinus licencijų išdavimo tvarką, Anatolijus nusprendė ją įsigyti. Turint licenciją, buvo galima verstis privačiai. Teko vėl atsiminti visus teisės mokslus, nes norint gauti licenciją reikėjo išlaikyti nemažai egzaminų. Licencijų išdavimo komisija griežta. Anatolijui teko laikyti egzaminus ir iš baudžiamosios teisės, nors kaip privatus gynėjas baudžiamosiose bylose dalyvauti negalėjo ir negali. Užtat kitose bylose gali dalyvauti su visomis advokatų teisėmis. Silpnaregis teisininkas, išlaikęs visus reikiamus egzaminus, gavo licenciją. Jau kitais metais Anatolijus pradėjo privačią teisininko praktiką. Tiksliau sakant, 1996 metai jam buvo pereinamasis laikotarpis. Tai žvalgyba ir klientų ieškojimas. Tais metais jis dar dirbo ir įvairiose organizacijose pagal sutartį. Tik nuo 1997 metų balandžio mėnesio verčiasi privačia teisininko praktika. Prisimindamas privačios praktikos pradžią, Anatolijus susirūpinęs pasakojo: "Nors dirbdamas įvairiose įstaigose turėjau nemažai pažįstamų, daug kas į mane buvo kreipęsis teisinės pagalbos, pirmas pusmetis buvo be galo sunkus. Teko iš naujo ieškoti klientų. Turėjau ir turiu neblogą reputaciją. Deja, jos nepakako. Na, bet žmogus dirbi ir mėgsti šį darbą, tai ar anksčiau, ar vėliau įdėtas triūsas duoda naudos. Tiesą pasakius, šiek tiek klientų turėjau. Buvo visko. Nesinori minėti sunkių laikų. Užtat paskutiniai metai yra ypač daug darbo: jo tikrai ne mažėja, o vis daugėja." Dabar, remiantis naujuoju advokatūros įstatymu, kiekvienas, turintis gautą iš Teisingumo ministerijos licenciją, privalės įsirašyti į Lietuvos Respublikos advokatų sąrašus ir budėti advokatūroje, teks atstovauti baudžiamosiose bylose kaip valstybės paskirtam gynėjui.
    
Teismuose silpnas regėjimas - ne kliūtis
     Anatolijus, nors ir silpnaregis, bet diskomforto nejaučia. Jo įsitikinimu, teisininko praktikoje silpnos akys - ne iš didžiausių kliūčių. Klientas žiūri ne į akis, o į profesinį pasirengimą, turimas žinias. Tik ilgiau bendraudami klientai pastebi tą Anatolijaus negalę. Yra buvę ir juokingų atsitikimų. Vienas uždaros akcinės bendrovės direktorius, matydamas, jog Anatolijus vaikšto pėsčias, pasipiktinęs sakė: kiek gi galima vaikščioti pėsčiomis ir važinėti troleibusais. Patarė kuo greičiau nusipirkti automobilį. Kartais ir keistų situacijų būdavo: "Ėjau darbintis į socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Tuo metu vienas iš vadovų buvo A. Vinkus. Išvydęs mane, nenorėjo priimti į darbą. Manęs paklausė, ar aš galiu skaityti reginčiųjų raštu. Įsitikinęs, jog galiu, priėmė. Keistas atrankos kriterijus. Laimei, tai tik pavieniai atvejai," - šypsosi teisininkas.
     Anatolijui teismuose didesnių keblumų dėl regėjimo nebūna. Jis turi pasiruošęs ir atsispausdinęs padidintu šriftu darbui reikalingus dokumentus. Anatolijaus situacija geresnė už kolegų juristų, nematančių dienos šviesos. Nebūna keblumų dalyvaujant procesiniuose veiksmuose. Štai nesutarimai dėl žemės. Neregiui teisininkui, ją apžiūrint, iškyla daug problemų. Dažniausiai klientas, pastebėjęs, jog teisininkas kažko neperskaito ar ko nesupranta, pats neprašomas atskuba į talką. Teisininkų pasaulyje nemažai žmonių, turinčių regos problemų. Ne visi jie kreipiasi į gydytojus. Su Anatolijumi viename kurse mokėsi keli tokie vaikinai.
     Anatolijaus įsitikinimu, norint konkuruoti su sveikaisiais teisininkais, nuolat turi įdėti nemažai pastangų. Regos negalė tiesiog priverčia nuolat tobulėti, sekti naujausius įstatymus, gilintis į daugelį sričių. Pasak jo: "Kai kurie klientai bando mokinti, ką daryti, kaip elgtis tam tikroje situacijoje. Kartais dėl to kyla įvairiausių smulkių nesusipratimų. Daugeliu atveju yra pasitikima advokatu. Todėl turiu nuolat stengtis išlaikyti savo gerą reputaciją".
     Turėjo kelias bylas, susietas ir su neregiais. Jam teko atstovauti Vilniuje, Žemaitės gatvėje Nr.13 gyvenantiems neregiams. Neregiai norėjo panaikinti gyvenamųjų namų savininkų bendriją. Bendrija buvo įsteigta pažeidžiant galiojančius įstatymus. "Įdomiausia situacija, kad seniūnijos darbuotojai manė, jog akluosius teisingai informavo apie visuotinio susirinkimo vietą iškabindami skelbimus laiptinėse. Manau, šios seniūnijos darbuotojai nelabai susipažinę su neregių gyvenimu. Neregiai tikrai negalėjo perskaityt skelbimo, pakabinto laiptinėje. Tai būtų tas pats kaip kurtiesiems per radiją paskelbti būtiną informaciją," - piktinosi Anatolijus. Teismas buvo neregių pusėje, jis patenkino jų prašymą. Bylų būna nemažai, visų neaprašysi.
     Kol kas Anatolijui sunkiausiai sekasi atstovauti žmonių interesams, teisiantis su valstybinėmis institucijomis. Ypač sunku su mokesčiais. Nors ne visada valstybinių institucijų priimti sprendimai atitinka įstatymus, bet nuginčyti sunku.
 
 

[Turinys] | [Grįžti]