Henrikas STUKASSAULĖS TAKAS NEREGIAMS
Gegužės vidury vilniečius neregius ir silpnaregius nustebino Skroblų gatvėje besidarbuojantys statybininkai. Einantis į Lietuvos aklųjų biblioteką ir į Vilniaus bei Alytaus apskričių tarybai priklausantį pastatą šaligatvis buvo pradėtas ardyti. Praeiviai džiaugėsi ir ne vienas su palengvėjimu tardavo: pagaliau nors šaligatvius sutvarkys. Deja, lūkesčiai neišsipildė. Meistrai ardė ne visą šaligatvį, bet jo vidurį, išimdami po vieną plytelę, šaligatvį dalindami į dvi dalis. Nuėmę keliasdešimties metrų senų plytelių juostą, dėjo naujas. Pasirodė, naujos plytelės neįprastos. Naujųjų plytelių forma ta pati, bet kartu ir kita. Pirmiausia į akis krito geltona spalva. Iš pradžių atsistojęs ant naujosios plytelės pasijusdavai nejaukiai. Jos paviršius nelygus. Įdėmiau patyrinėjus paaiškėjo, kad tai reljefinė plytelė. Jos paviršius banguotas lyg šiferio lapo. Koja atsistojęs ant tokios plytelės be didesnės įtampos užčiuopi ją. Tai tikrai geras orientyras - ne tik neregiams, vaikščiojantiems su baltąja lazdele. Dabar galima į biblioteką eiti ir be jos. Silpnaregiams taip pat naujovė patiko. Geltona spalva, nors ir diena saulėta, gerai išsiskiria iš pilko šaligatvio. Pastebėjau, jog naujosios plytelės yra skiriamoji šaligatvio juosta. Žmonės lyg susitarę vieni eina dešine, kiti priešinga kryptimi - kaire puse.
Neregių ir silpnaregių gerovės klausimais nuolat rūpinamasi. Iki šiol nematantys orientavosi pagal turėklus. Tai gerai. Ir vasarą, ir žiemą turėklai - patogus dalykas. Užsienio neregiai ieško kitokių sprendimų. Vienas iš jų - reljefinės plytelės. Jos naudojamos ne tik aklųjų gyvenamuose rajonuose, bet ir prie parduotuvių, geležinkelių, autobusų, troleibusų stočių bei stotelių. Rimčiau pas mus neregių gerovės klausimais susidomėta prieš keliasdešimt metų. Iš pradžių Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos siūlymu ir lėšomis įrengiami keli garsiniai šviesoforai. Dabar jau net ir klausti nereikia. Policijos pareigūnai įrengdami naujus šviesoforus patys už savo lėšas į juos įmontuoja garsinius įtaisus. Policijos pareigūnai tik pasiteirauja, kokiose gatvėse, sankryžose garsinius šviesoforus įrengti. Štai ką apie neregių gerovės tobulinimą pasakojo LASS Centro tarybos pirmininkas Osvaldas Petrauskas: "Kol kas neregiams tenka pavargti: ne tik dėl techninių dalykų, bet dėl vairuotojų chamiškumo. Jie, neatsižvelgdami į neregius, mašinas stato tiesiog ant šaligatvio, laiptų. Užsienis yra pažengęs toliau. Nėra gėdos ir mums iš jų pasimokyti. Reljefinių plytelių atsiradimo istorija trumpa ir paprasta. Pernai lankėmės Olandijos aklųjų sąjungoje. Vykome trise: L.Kirkilovskis, S.Plauška ir aš. Keliaudami po Olandiją pastebėjome, jog prie aklųjų mikrorajonų yra šitos plytelės. Mus sudomino šitokia dar nematyta naujovė. L.Kirkilovskiui jos patiko. Plytelės išilginės. Į plytelės griovelį įstatai lazdelę ir keliauni. Man taip pat patiko. Olandijoje reljefinės plytelės klojamos prie gyvenamųjų namų, kultūrinių centrų, viešose susisiekimo vietose. Grįžę namo pradėjome domėtis, ką galėtume padaryti. Įvairiuose kataloguose tokių plytelių pavyzdžių suradome nemažai. Nutarėme Lietuvoje pasigaminti eksprimentinių plytelių. Pradėjome ieškoti šio sumanymo vykdytojų. Turėjome daug nuotraukų. Deja, iš nuotraukų gamybininkai nenorėjo daryti. Teko ieškoti išeities. Suradome."
Netrukus į Olandiją vyko A.Jozėnaitė su dviem baldų apmušimo meistrais. Ten nuvykusi ji paprašė reljefinės plytelės pavyzdžio. Vietinių neregių padedama Audronė nuvyko į gamyklą ir nupirko plytelę. Grįžtančios namo jos laukė staigmena. Muitininkai tikrindami bagažą labai nustebo išvydę neįprastą daiktą. Audronė vežė ne pigią degtinę, cigaretes, o geltoną reljefinę šaligatvio plytelę. Muitininkai išvydę daiktą apstulbo: juk ne kasdien pasitaiko, kad elegantiška dama rankinėje vežtųsi masyvią geltoną plytelę.
Atvežta plytelė buvo parodyta gamintojams. Reljefines plyteles gaminti sutiko firma "Lietas marmuras". Iš pradžių buvo pagaminta tam tikras kiekis eksperimentinių plytelių. Reljefinėms plytelėms gaminti buvo panaudoti Airijos vyriausybės pinigai. Pernai LASS lankėsi Airijos ministras. Jis paliko pinigų. Iš viso buvo pagaminta 120 plytelių. Reljefinės plytelės nėra pigios. Iki šių metų pabaigos planuojama pagaminti 240 plytelių 30x30 cm ir 540 37,5x37,5 cm. Iš viso turi būti patiesta 275 metrai reljefinių plytelių. Visas darbas - medžiagos ir plytelių klojimas - kainuos 20 tūkstančių litų. "Plytelių klojimo vieta pasirinkta neatsitiktinai. Prieš tai ilgai svarstėme, kur jas kloti būtų prasmingiau. Pagaliau nutarėme: neregiai dažniausiai eina į biblioteką, į Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybą, "Mūsų žodžio" redakciją. Tad šaligatvį į minėtąsias įstaigas ir išklojome naujomis plytelėmis. Šiek tiek reljefinių plytelių skirsime taip pat Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui. Dabar svarbiausia - išmėginti plytelių efektyvumą. Lauksime atsiliepimų. Pasiteisinus naujovei, kitais metais ieškosime lėšų reljefinių plytelių gamybai. Ateityje stengsimės, jog reljefinės plytelės būtų statybos norma - kitais žodžiais tariant, naujas pastatas nebus priimtas tol, kol statybininkai šaligatvio nepažymės naujomis plytelėmis. Pavyzdžiui, dabar remontuojama geležinkelio stotis. Pats laikas, jog šaligatviai būtų paženklinti reljefinėmis plytelėmis", - sako O.Petrauskas.
Idėją reikėjo įgyvendinti. Buvo ieškoma, kas apsiims pagaminti reljefines plyteles. Lietuvoje dar šito niekas nedarė. Nemažai aplankyta firmų, kol iš daugelio pasirinkta viena - UAB "Lietas marmuras". Štai ką apie šį užsakymą papasakojo minėtosios firmos komercijos direktorė Stasė Glaniauskienė: "Su Aklųjų sąjungos vadovybe pirmą kartą susitikome pereitų metų vėlų rudenį. Išklausę, ko iš mūsų norima, iš pradžių nesuradome tinkamo sprendimo. Šaligatvinių plytelių paviršius turėjo būti atsparus drėgmei, šalčiui ir karščiui, druskoms ir rūgštims, norėjosi, kad spalva nebluktų. Šaligatvio plyteles gaminti iš kieto plastiko yra brangu. Mūsų meistrai pasiūlė išeitį - įprastą betono plytelę padengti gelsvu banguotu reljefu iš mūsų medžiagos. Bangelės turėtų stipriai sukibti su betono paviršiumi. Deja, tam reikalingas idealiai sausas betono paviršius, o šaligatvio plyteles mums pardavė tiesiai iš po sniego. Plyteles džiovinome kamerose visą mėnesį ir tik po to jas padengėme banguotu reljefu. Mes, gamintojai, puikiai suvokiame, jog tai "eksperimentas": neaišku, kaip jos laikys žiemą, nes daužyti laužtuvais bangelių negalima. Reiks pilti druską. Plastikas jos nebijo. Tikimės, jog saulės spalvos takas tarnaus bent trisdešimt metų."
Smalsu buvo sužinoti, ką apie naujovę mano neregiai. Nutariau paklausinėti neregius, vaikščiojančius be baltosios lazdelės ir su ja. Mintimis sutiko pasidalinti Juozas Daunaravičius, LASUC orientacijos ir mobilumo mokytojas. Jo nuomonė: "Svarstant naujovę - reljefines plyteles - dalyvavau nuo pat pradžių. Ir su centro tarybos, ir su gamintojais teko daug diskutuoti. Buvo įvairiausių pasiūlymų. Kol kas naujosios plytelės išklotos prie bibliotekos. Neregiams tai svarbus palengvinimas. Naujųjų reljefinių plytelių juosta driekiasi per šaligatvio vidurį. Su tuo nenorėčiau sutikti. Manau, reljefinės plytelės turėtų būti ne per šaligatvio vidurį. Jei šaligatvis su normaliu kraštu, tokios plytelės nereikalingos. Amerikoje neregiams ant šaligatvio krašto yra plastmasinė juosta. Tokios reljefinės plytelių juostos turėtų būti įrengtos prie autobusų ir troleibusų sustojimų, prieš perėjas, judrias sankryžas. Neregiams jos būtų įspėjamoji linija. Reiktų gaminti įvairesnių paviršių reljefines plyteles. Neregiai po kojomis užčiuopę plytelę iš karto susiorientuotų, kur jie esą: prieš sankryžą - vienokios plytelės, prieš išvažiuojamąją dalį - kitokios, prie namų - trečios. Tokios plytelės dar labiau palengvintų neregių judėjimą ir orientaciją erdvėje."
Stasė Ingaunytė, neregė, vaikšto be lazdelės. Jos nuomonė: "Pirmiausia reikėjo pasitarti su neregiais, atsižvelgti į jų nuomonę. Teorija - geras dalykas, o praktika dar geresnis. Kam šitų plytelių iš viso reikėjo? Investicijos nedaug teduos naudos. Per naująsias plyteles moterims su aukštais kulniukais nesmagu eiti. Patogiau eiti per lygų šaligatvį. Bijau, išklojus naujas plyteles, nuims turėklus. Žiemą reljefinės plytelės - ne išeitis. Manau, bus tik slidžiau. Reikėtų bendrų susitarimų. Antraip neregiai susidurs vienas su kitu. Naujųjų plytelių privalumas: jos neblogas skiriamasis ženklas. Štai eini į biblioteką ir žinai, kada pasukti, - be didesnio vargo surandi duris. Reljefines plyteles išklojo, bet ne iki galo sutvarkė. Pasitaiko duobių, kai kur trūksta ir plytelių. Pasibaigus šaligatviui nėra įspėjamojo ženklo. Gal paskutinę šaligatvio reljefinę plytelę reikėtų padėti ne išilgai, o skersai".
Adolfas Venckevičius: "Mūsų žodžio" darbuotojas pasakodamas apie naujovę nuogąstavo: "Sutiflotyrinti aplinką buvo nemažai mėginimų. Štai mėginta akliesiems pritaikyti Žemaitės gatvėje esantį pėsčiųjų tiltą. Du viršutiniai laiptai buvo didesni už kitus. Keldavai koją ir spirdavai į tą laiptą. Dažnas tokį pritaikymą keikdavo. Reljefinės plytelės - vienas labiausiausiai pavykusių aplinkos pritaikymo neregiams bandymas. Naujovė turi savų trūkumų ir privalumų. Paminėsiu ir vienus, ir kitus. Privalumai: reljefinių plytelių juosta dalija šaligatvį į dvi puses. Neregiui išklydus lengva vėl susiorientuoti. Vienintelė blogybė - nelygus plytelių klojimas, tad einant retkarčiais koja užkliūna.
Giedriaus Stoškaus, Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos juristo, nuomonė: "Naujas plyteles, pasak respondento "bėgius", vertinu skeptiškai. Reljefinės plytelės tikriausiai skirtos neregiams, vaikščiojantiems be lazdelių. Jiems koja ar ranka būtina jausti orientyrą: kelkraštį, turėklą. Einant su lazda galima orientuotis tik pagal šaligatvio kraštą, jį kartais paliečiant lazda. Lazdelės galą statyti į plytelės griovelį netinka, nes plytelių grioveliai nesutampa ir iš lazdelės jokios naudos. Manyčiau, reiktų ženklinti svarbesnes vietas: stoteles, perėjas, posūkius ir dar daug ką. Naujojo šaligatvio neigiamybė ta, jog galima susidurti. Vaikams tai atrakcija. Jie nebodami jokių įspėjimų važinėja dviračiais. Už išleistas lėšas geriau būtų neregiams nupirkta geresnių lazdų."
Naujosios reljefinės šaligatvio plytelės po vilniečių kojomis. Jos gali labai greitai atkeliauti ir į kitus miestus. Kol kas LASS centro taryba su plytelių gamintojais laukia neregių atsiliepimų. Iki šiol neaišku, ar eksperimentas pavyko. Tai priklausys nuo jūsų atsiliepimų, mieli skaitytojai. Laukiame jų.
