Antanas MONKEVIČIUSNE TIK DĖL SVEIKATOS
Naudodamiesi įvairiausia buitine technika, vaistais, kosmetika retai tesusimąstome, kaip atsirado šis ir anas daiktas. Ne išimtis ir akiniai. Šiek tiek pasidomėjęs akinių atsiradimo istorija, sužinojau, kad akinius žmonės pradėjo nešioti labai labai seniai.
Akiniai - vienas įdomiausių išradimų, nes per regėjimą mes gauname apie 80-90 procentų visos informacijos. Beveik kiekvienam žmogui silpsta regėjimas; yra akies akomodacijos dalykų, kuriuos reikia taisyti. Mums, silpnaregiams, o ir neregiams, akiniai lyg ta baltoji lazdelė - kasdieninis draugas.
Jau kelis šimtmečius prieš mūsų erą akiniai nešioti Kinijoje bei Japonijoje. Azijos išminčių bei meistrų pagaminti stiklai raišteliais buvo rišami prie ausų. Vėliau graikai bei romėnai tokiu pat būdu nešiojo akinius. Akiniai aukštuomenei buvę kaip papuošalas. Istoriniuose šaltiniuose mokslininkai užtinka žinučių apie graikus bei romėnus - vyrus, nešiojusius akinius: vienas iš jų garsus karvedys Ciceronas, gyvenęs 106-43 m. prieš mūsų erą. Nors jis nešiojo akinius, vis tiek į senatvę skaityti nepajėgė. Ciceronui skaitydavo vergas.
Senovės mokslininkai tyrinėdami įvairiausias medžiagas - stiklą, kristalus - pastebėjo, jog pažvelgus per stiklą daiktai didėja. Ypač tuo susidomi senovės Arabijos mokslininkai. Štai Ibn al Haitamas (Alhacen) veikale "Optinis Tezauras" mėgino pagrįsti optiką. Arabų mąstytojas ir mokslininkas pastebėjo, jog stikliniai lęšiai didina vaizdą. Jo nuomone, panašių savybių turėjo ir kristalai: pavyzdžiui, berilio-aliuminio silikatai, tarp jų - smaragdai ir akvamarinas. O ar žinote, kad akinių pavadinimas - nuo berilio kristalo? Vokiškai žodis "Brille" - akiniai. Mes, lietuviai, nuėjome paprastesniu keliu. Žodis akiniai nuo žodžio "akis".
Kada gi Europoje akiniai pradėti naudoti pagal paskirtį? Daugelis istorikų mano, jog akiniai regėjimui sustiprinti pradėti gaminti mūsų eros pirmaisiais šimtmečiais, kai minėtojo arabų mokslininko Ibn al Haitamo veikalas buvo išverstas į lotynų kalbą. Europos mokslininkai išplėtojo šio arabo mintis. 1267 metais pasirodžiusiame Rodžerso Bekono moksliniame traktate "Opus Majus" štai kas rašoma apie skaitymo lupą: "Dabar ir seni žmonės galės gerai įskaityti mažas raideles". Po trisdešimties metų pasirodžiusioje kronikoje giriamas ir liaupsinamas naujasis išradimas - stiklai, pavadinti akiniais, "kurie vargšams, silpnų akių ir seniems yra tikra Dievo palaima." Iš pradžių sukuriami akiniai skaitymui, gerinantys akomodaciją, kai akies lęšis sausėja bei netenka elastingumo.
Perskaitę žodį "akiniai", nemanykite, kad jie buvo tokie kaip dabar - jie buvo visai kitokių formų, pagaminti iš to meto meistrams prieinamos medžiagos. Tikrieji akiniai, manoma, buvo išrasti Venecijoje.
Kodėl Venecijoje? Venecijos miesto valdžios dokumentuose mokslininkai surado štai ką: 1330 metais šio miesto valdžia specialiu įstatymu prisaikdindavo akinių meistrus, kad jų darbo paslaptys, ypač stiklo apdirbimas, liktų Venecijoje. Meistrui nelegaliai išvykus iš miesto, jo padėjėjai buvo sodinami į kalėjimą, o bėglys susekamas ir nužudomas. Vis dėlto toks įstatymas neišsaugojo monopolio - po kelerių metų akinių dirbtuvės buvo atidarytos Olandijoje, Harlemo ir Midelburgo miestuose bei kitur. Akinių stiklo šlifavimas plito labai sparčiai, nes tuo metu Europoje netrūko trumparegių.
Viduramžiais norint įsigyti akinius reikėdavo keliauti pas meistrą arba laukti atvykstančių prekeivių. Jie traukdami iš miesto į miestą siūlė įvairiausių modelių akinių. Kiekvienas norintysis galėjo išsirinkti pagal kišenę.
Pirmieji akinių apsodai buvo gaminami iš medžio, aptraukti oda; ištobulėjus metalo gamybos technologijai pradėti gaminti iš plieninės arba varinės vielos. XVIII a. pabaigoje akiniams pritaikomos sidabrinės ienelės. XIX a. pradžioje atsirado vėžlio kiauto bei raginiai, o 1840 m. - nauji sidabro apsodai. Europos šalyse nebuvo vieningos akinių gamybos technologijos. Štai Vokietijoje buvo labai paisoma meistro kvalifikacijos. Tiesa, didžiausias dėmesys buvo skiriamas būtent apsodams, o ne stiklams - kartais jie būdavo paprasčiausiai liejami. Vokietijoje akinių stiklų gamyboje ypač pasižymėjo Ratenovo miesto pastorius J.Dunkeris. Puikiai išmanydamas matematiką, fiziką ir techniką, apie 1800 metus jis pradėjo gaminti optinius prietaisus. Keplerio spindulių lūžio dėsnio pagrindu savo konstrukcijos mašina pastorius-mokslininkas pradėjo šlifuoti labai puikius, nors mažus ovalinės formos akinių stiklus.
Ilgą laiką nebuvo skirtingų abiem akims stiklų. Nuo 1784 metų yra pliusinių bei minusinių stiklų kombinacijų. Beje, tokius akinius sukūrė amerikiečių mokslininkas B.Franklenas. Jis į vieną apsodą įtaisė po dvi skirtingų dioptrijų stiklų puses. Pagal šį principą vėliau pradėta stiklus šlifuoti - viršutinę dalį žiūrėjimui į tolį, apatinę - iš arti, mažesnius pliusinius segmentus įlydydavo arba priklijuodavo. Tik 1960 metais prancūzų mokslininkui B. Maitenazui pavyko išspręsti trumparegystės ir toliaregystės problemą. Jis sukūrė stiklus "Varilux", kuriuose sklandžiai pereinama nuo tolimo regėjimo prie artimo.
Mokslininkų manymu, akinių raidoje svarbus postūmis buvo 1912 metai. Tais metais Jenoje atlikus tikslius apskaičiavimus iš Ceizo stiklo pradedami gaminti aukščiausios optinės kokybės iki 80 mm skersmens akinių stiklai.
Gerinti regėjimą buvo naudojami ne tik akiniai. Vienas iš akinių pirmtakų - lornetas. Tai akiniai su rankenėle. Jie ypač buvo populiarūs tarp XVIII amžiaus aristokratų. Po šimtmečio kariškiai ir aristokratai pradėjo nešioti monoklius - apvalius stiklus vienai akiai. Monoklis simbolizavo priklausymą visuomenės "grietinėlei". Šiek tiek vėliau paplito pensnė. Tai akiniai be ragelių, nešiojami ant nosies. Deja, nei monoklis, nei lornetas, nei pensnė nepasiteisino - paprasti akiniai iki šių dienų nepakeičiami.
Paskutiniais dešimtmečiais ištobulėjo akių patikrinimo bei individualaus akinių parinkimo technika. Vietoj stiklo vis dažniau naudojamos plastmasės. Įvairiausių spalvų bei formų iš naujų medžiagų, pavyzdžiui, optilo, pagaminti akiniai, ne tik pagerina regėjimą, bet ir puošia. Jau 700 metų, kai akiniai yra dažniausiai naudojamas optinis įtaisas.
Pats naujausias išradimas - lęšiai. Ši idėja priklauso žymiam dailininkui, mokslininkui Leonardui da Vinčiui. Lęšiai dabar gaminami iš plastmasės. Kontaktiniai lęšiai pradėti gaminti nuo 1949 metų. Ypač jie padeda esant stipriai trumparegystei.
