KAIP PELNOMĖS DUONĄ


Henrikas STUKAS

KOLDŪNAI GELBSTI NE TIK NUO BADO


Ar gali neregys pragyventi gamindamas ir parduodamas maisto produktus? Iki šiol į šį klausimą negalėjau surasti atsakymo. Ne paslaptis, jog gerai matantis, smulkus verslininkas, patekęs į maisto prekių gamintojų gretas, retai teišsilaiko: tokius bematant sudoroja pajėgesni konkurentai - arba savo produkcijos gausumu, arba užsiundydami įvairiausias inspekcijas. Gavus leidimą gaminti maisto produktus svarbiausia, kad šie produktai atitiktų higieninius reikalavimus. Daugeliui maisto produktų gamintojų "Higienos inspekcija" nuskamba lyg teisiamajam nuosprendis: tikrai suras prie ko prikibti. Ką jau besakyti apie silpnaregę verslininkę, gaminančią koldūnus?
     Nelinksmai pradėjau šį rašinį. Vis dėlto mano pesimistines mintis prablaškė silpnaregės Stasės Olechnovič verslas. Ji, nebodama sunkumų, be atliekamo cento kišenėje, nutarė įsteigti savo verslą, iš kurio dabar ir gyvena. Stasė Olechnovič patarus broliui Valentinui ėmėsi daryti čeburekus, o dabar - koldūnus.
     Eidamas į susitikimą su silpnarege verslininke niekaip negalėjau užmiršti pirmo pokalbio telefonu. Porą vakarų namuose ponios Stasės niekaip negalėjau surasti. Trečią kartą pasisekė: ragelyje išgirdau malonų moterišką balsą. Sužinojusi, ko aš noriu, ponia Stasė nusistebėjo: "Kol kas neturiu kuo pasigirti. Vos galą su galu suduriu. Yra silpnaregių verslininkų, kuriems sekasi geriau. Nenusipelniau būti kitiems pavyzdžiu."
     Koldūnų pakelio pavyzysPravėręs Vilniuje, Panerių gatvėje stovinčio dviaukščio namo duris patekau į koldūnų gaminimo cechą. Šios patalpos išsinuomotos iš Vilniaus miesto savivaldybės. Kol Stasė Olechnovič pasirodė, turėjau laisvą minutę įdėmiau apsižvalgyti. Cechas įsikūręs dviejuose kambariuose. Pirmajame kambaryje stovi keli įrenginiai. Kaip vėliau sužinojau, čia malama mėsa ir maišoma tešla. Ant stalų sudėti didžiuliai katilai. Iš pirmojo kambario patenki į antrąjį - pailgą, šviesų ir erdvų. Išilgai sienos, prie langų, stalai, ant kurių daromi koldūnai. Koldūnus rankomis lipdo darbininkė. Prie kitos sienos - naujutėlaičiai šaldikliai, kur užšaldoma tik ką pagaminta produkcija. Prie šaldiklių - dar vienas stalas, ant jo - paruošta koldūnams mėsa. Šis kambarys, kaip vėliau sužinojau, - ir gamybos, ir atokvėpio, ir buhalterijos vieta.
     Silpnaregė verslininkė ilgą laiką dirbo Vilniaus kombinate. Uždirbo neblogai. Atrodė, kad gyvenimą taip ramiai ir nugyvens. Deja, keitėsi valdžios - keitėsi aklųjų įmonėse ir darbininkų padėtis. Kasmet darbo vis mažėjo. Teko pagalvoti apie kitą pragyvenimo šaltinį. Pinigų nebuvo. Ji ilgai suko galvą, kol neatėjo išganinga mintis. Čeburekai - štai kas gali išgelbėti. Brolis Valentinas, norėdamas padėti Stasei gauti lėšų verslui, užstatė savo butą. Pats persikraustė gyventi pas seserį. Už gautus pinigus išsinuomavo patalpas, pirkosi mėsos ir miltų. Silpnaregės verslininkės čeburekai netenkino: tai greitai gendantis produktas ir nepatogus vežioti, nes jie trupėdavo, lūždavo, prarasdavo išvaizdą. Reikėjo ieškoti kito pragyvenimo šaltinio. "Kodėl koldūnai? Vieną vakarą sėdėjome prie stalo valgydami koldūnus ir svarstėme, ką toliau daryti. Butas užstatytas. Verslo mesti neketinau. Staiga į galvą toptelėjo mintis - koldūnai! Nedvejodama nusprendžiau daryti ir pardavinėti juos. Nuspręsti nusprendžiau, o apie koldūnus nieko nenusimaniau. Namuose koldūnus dariau, bet šių žinių nepakako. Pradėjau ieškoti pažįstamų. Laimei, suradau. Nuėjusi stebėjau, kaip koldūnai gaminami. Aišku, visko nesužinojau, nes kiekvienas kulinaras savas paslaptis saugo. Taip po truputį padedama brolio rinkau informaciją, - pasakoja ponia Stasė. - Reikėjo įtikti pirkėjui. Tad teko nemažai eksperimentuoti. Viriau vis kitokius koldūnus. Lyginau su kitų firmų koldūnais. Namiškiai ir draugai tapo degustatoriais. Taip ir atsirado dabartiniai UAB "Arisva" koldūnai. Pirkėjai gali nusipirkti dviejų rūšių koldūnų: pikantiškų ir naminių."
     "Arisvos" firmos koldūnai daromi tik rankomis. Ponios Stasės svajonė - nusipirkti koldūnų formavimo mašiną. Deja, iki šiol nėra pinigų. Mašiną atstoja rankos. Tiesa, šis tas mechanizuota. Pavyzdžiui, tešlą išmaišo speciali mašina. Koldūnai formuojami rankomis ir dedami į šaldiklius. Kitą dieną jie išvežiojami po parduotuves. Koldūnus daro trys žmonės. Silpnaregė verslininkė, puikiai suprasdama, jog be akių neapsieis, į darbą priėmė reginčią moterį, kuriai moka atlyginimą. S.Olechnovič nutarė įdarbinti ir vieną neregį, kuris turės dirbti prie koldūnų formavimo mašinos. Silpnaregė verslininkė neskaičiuoja darbo valandų: dirba tiek, kiek reikia. Per dieną padaroma trisdešimt kilogramų koldūnų. Norint padaryti tokį kiekį koldūnų, reikia dvidešimties kilogramų mėsos ir penkiolikos kilogramų miltų. Taip pat įvairiausių prieskonių.
     Ne taip paprasta realizuoti pagamintą produkciją. Koldūnus daro labai daug personalių įmonių. Parduotuvės tikrai turi iš ko pasirinkti. Lemia ne tik koldūnų kaina, kokybė, bet ir pažintys. Anksčiau "Arisvos" koldūnais prekiavo Vilniaus "Ekonomijos" parduotuvės. Koldūnų parduodavo nemažai. Viskas klojosi puikiai, kol pigesnių koldūnų nepasiūlė kauniečiai. Silpnaregių paslaugų iš karto buvo atsisakyta. Kai kurios stambios maisto parduotuvės net į kalbas nesileidžia. Štai "Vilniaus prekyba", nors ir yra kaimynystėje, niekaip nenori imti "Arisvos" koldūnų. Mielai silpnaregių rankomis padarytais koldūnais prekiauja šios parduotuvės: "Pas Juozapą", "Minsko", "Žirmūnų", "Voveraitė" ir kt. Pusės kilogramo koldūnų maišelis kainuoja: "Pikantiškų" - 3.40 Lt, "Naminių" - 3,50 Lt. Koldūnus po parduotuves išvežioja patys. Stasė Olechnovič svajingai prisimena: "Labai gerai sekėsi prekyba Invalidų metais. Tais metais vos spėjome daryti koldūnus. Iš mūsų juos pirkdavo labai mielai. Ne dėl to, kad gailėtų. Prekybininkai Invalidų metais norėjo padėti žmonėms su negale. Jie mieliau pirko mūsų koldūnus negu konkurentų. Kodėl vėl neskelbiami tokie metai? Oi, kaip būtų gerai! Tikrai atsistotume ant kojų."
     Kol kas silpnaregei verslininkei sekasi pusėtinai. Jai svarbu, kad yra užsiėmimas. Nelieka laiko kada dykinėti, sirgti, liūdėti. Stasė juokauja: "Iš bado nenumirsiu. Vis tiek visų koldūnų neparduodame. Lieka jų ir patiems. Lieka mėsos ir miltų. Iš jų daug ką galima padaryti." Retkarčiais į cechą užsuka senos močiutės, valkatos, prašydami ko nors užkąsti. Užklydę nelaimingieji visuomet gauna koldūnų. Šiek tiek ir pelno yra.
     Verslą silpnaregiui tvarkyti nėra lengva: "Netiesa, kad viską gali padaryti patys neregiai. Nematantiems reikalinga pagalba". Ponios Stasės žodžiais tariant, ji būtų daugiau pasiekusi ir nuveikusi, jeigu kas nors būtų padėjęs: "Trūko ne tik pinigų, bet ir juridinės informacijos. Teko dažnai lankytis Vilniaus miesto savivaldybėje. Aplankiau ne vieną kabinetą. Eilėse sugaišome ištisas valandas. Laukiu, laukiu, o valdininkai kaip nekviečia, taip nekviečia. Į kabinetą tai įeina, tai išeina žmonės. Pasirodo, valdininkėlio ir pėdos seniai ataušusios. Turėčiau gerą regėjimą, jis nuo manęs taip lengvai nepaspruktų." Tarp valdininkų pasitaiko ir gerų žmonių. Iki šiol su Sanitarinės epidemijos tarnybomis didelių nesusipratimų nebuvo. Ypač S.Olechnovič padėjo šios stoties vedėja. Jeigu ne jos gera širdis, tai ir verslo nebūtų. Daug keblumų su dokumentų tvarkymu. Dažnokai nuėjus į parduotuvę ar į kokią kitą įstaigą ko nors pasiteirauti sulauki atsakymo: "Žiūrėk - viskas parašyta". Retai valdininkas suvokia, kad ne visi žmonės gerai mato. Tenka ir ne vieną ašarą nubraukti. Štai kas vieną kartą nutiko Stasei. Ji užėjo į parduotuvę pasiūlyti koldūnų. Parduotuvės darbuotojos paklausė, kur direktoriaus kabinetas. Pasiteiravus, kada jį būtų galima surasti, darbuotoja atšovė, jog viskas parašyta ant durų. Stasei paaiškinus, jog ji nematanti, pašnekovė atšovė, jog reikia nešioti akinius.
     Verslo nebūna be problemų. Jau kelintas mėnuo silpnaregę verslininkę ragina išsikelti iš nuomojamų patalpų. Kol kas dar neišsikelia. Kita opi problema -parduotuvių neatsiskaitymas. Parduotuvės ne visuomet parduoda koldūnus. Kartais sugenda šaldikliai: koldūnai atšyla ir praranda maistines savybes. "Parduotuvės neatsako už sugadintą produkciją. Aišku, gali pareikalauti atlygio. To nedarai, nes kitą kartą ta parduotuvė nepriims koldūnų", - sielvartauja pašnekovė.
     Parduotuvėse pasitaiko ir nesąžiningų žmonių. Štai iš "Naktigonės" silpnaregė verslininkė iki šiol negali atgauti pinigų. Ši parduotuvė paprasčiausiai bankrutavo. Buvęs parduotuvės direktorius įsidarbino kitur. Iš pradžių pinigus žadėjo grąžinti. Dabar jau nežada.
     Silpnaregę koldūnų gamintoją nudžiugino Fondo M95 vadovas Antanas Ruginis. Jis pažadėjo naujas didesnes patalpas. Ten ne tik darytų koldūnus. Neregiams arba neįgaliesiems užsakius, už nedidelį mokestį koldūnų, cepelinų, čeburekų ir dar daug ko atneštų į namus. Tai būtų ne tiek verslas, kiek parama neįgaliesiems.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]