Irena CIMNALOMSKIENĖGERUMAS IR DAINA ILGINA AMŽIŲ
Šie metai - pagyvenusių žmonių metai, taigi dėmesys ir krypsta daugiau į juos. Parūpo pašnekinti dorą, garbaus amžiaus silpno regėjimo žmogų.
- Esu paprastas, nežymus, nenusipelnęs, - sako 86 metų pašnekovas.
Susimąsčiau: ar visų gerbiamas Antanas tikrai nereikšmingas, jeigu pragyvenęs tiek metų nestokoja entuziazmo, geranoriškumo? Su juo malonu bendrauti. Tai didelė vertybė: vadinasi, gyventa prasmingai. Būti žmogumi - nereiškia, kad turi būti baigęs aukštuosius mokslus ir dirbęs dideliu viršininku. Daug svarbiau paprastumas, nuoširdumas. Manau, kad tokiu išlikti Antanui Kamarauskui padėjo jo darbštumas, tvarkingumas, pareigos jausmas, taikus charakteris, sveikas gyvenimo būdas (nerūko, negirtuokliauja), o ypač - meilė žmonėms ir dainai.
Šeimoje, kurioje jis augo, ir kitoje, kurią pats susikūrė, nebuvo dainuojančių. Antanas - vienintelis balsingas. Jaunystėj dar gitarą paimdavo į rankas. Gimė ir augo Pajuostėje, dirbo Panevėžyje. Po darbo Antanas keletą kilometrų paržygiuodavo namo, grįždavo pavargęs, bet greitai nusiprausdavo, atsigaudavo ir vėl keliaudavo į miestą repetuoti. Nuo 16 metų jis pradėjo lankyti bažnyčios chorus, kuriuose giedojo apie 50 metų. Vien Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje giedojo apie 35 metus. Prieš II pasaulinį karą dainavo "Šaulių rėmėjų" chore, kuriam vadovavo maestro Alfonsas Mikulskis. O tai buvo galingas vyrų choras, kuris net buvo pakviestas dainuoti per Lietuvos radiją.
Nors Antanas baigė tik pradinę mokyklą, bet, matyt, ir to užteko, kad galėtų toliau šviestis. Jis perskaitė daug knygų, ypač religinio turinio, prenumeravo periodinę spaudą. Kartais ir pats parašydavo žinučių apie vietos gyvenimą, jas siųsdavo į Kauno "Darbininko" ir "Lietuvos žinių" redakcijas. Pas jį ateidavo žmonių, kad pagelbėtų parašyti pareiškimus ar ką kita.
Kai vedė Marytę, padaugėjo rūpesčių, bet abu gražiai sutardami uoliai kibo į gyvenimą: pasistatė Panevėžyje namą, užaugino talentingus vaikus: dukrą Laimą ir sūnų Raimondą.
Poilsiui laiko nelikdavo, bet kas bebūtų, Antanas Kamarauskas nepamiršdavo meno saviveiklos repeticijų.
Maždaug prieš 15 metų jį ištiko bėda - katarakta. Teko operuoti vieną, paskui - kitą akį. Buvo nustatytas antros grupės invalidumas. Tada ir pradėjo lankyti Panevėžio aklųjų kombinato tarprajoninių kultūros namų folklorinį ansamblį.
Čia dainuoja, šoka, vaidina (nepamainomas "žydo" personažas). Jis sako: "Ansamblyje man labai gera: daug koncertuojame, gastroliuojame, ekskursuojame, draugiškai bendraujame". Kartais koks gripas sulaiko namuose, bet vėl atsistojęs ant kojų Antanas keliauja ten, kur laukiamas.
Kai Antanas užpernai šventė 85 metų jubiliejų, LASS Panevėžio kultūros klubo "Pavėsis" folklorinis ansamblis "Pajauta" (taip jis vadinasi dabar) surengė vakarą - portretą. Ta proga paruošė gražiausių jubiliato gyvenimo momentų fotonuotraukų parodą ir įteikė albumą su draugų įrašais: "Aš, kaip brandų amžių pragyvenęs ir daug visur dalyvavęs saviveikloje, nesu sutikęs tokio atsidavusio, entuziastingo, uolaus saviveiklininko" (Juozas Misiūnas). "Be galo draugiškas, visiems linkintis gero" (Birutė Galinienė). "Malonus, geras, darbštus. Kad kuo ilgiau būtų kartu su mumis" (Julija Kemežienė). "Visada geros nuotaikos, nuoširdus. Matyt, muzika ir daina ilgina gyvenimą" (Alfonsas Milieška). "Ačiū, kad išmokėt apeiti tai, kas kelia nusivylimą ir nerimą" (Stasė Daukantienė). Labai gerbianti Antaną Kamarauską ansamblio vadovė Rima Žostautienė parašė: "Dėkoju už tą švelnumą, nuo kurio taip gera... Likit toksai energingas, ištvermingas, visada draugiškas..." Ir kiti ansamblio žmonės linki Antanui geros sveikatos, nesilpstančio regėjimo, ilgų aktyvios veiklos metų.
Antano Kamarausko gyvenimo būdas - geras pavyzdys. Turbūt čia ir glūdi ilgaamžiškumo paslaptis.
