RENGINIAI


Jadvyga JANULEVIČIŪTĖ

MUZIKINIS BEATRIČĖS PASAULIS


Beatričė Grincevičiūtė prie pianinoTaip Lietuvos Aklųjų bibliotekos dienoraštyje pavadintas koncertų-pašnekesių ciklas, pradėtas praėjusį pavasarį, 1998 metais. O mes dar kartais sakome: Beatričės valanda. Mes - tai keletas dar gyvų artimesnių Beatričės Grincevičiūtės bičiulių, kurie turėjom galimybės pažinti jos turtingos širdies lobius, kurie vertinome jos sidabrinį balsą. Maža pasakyti, kad net ir šiandien Beatričės mums labai trūksta. Trūksta tų valandų, kurias praleisdavome jaukiuose Beatričės namuose, vaišinami kava, pačios keptais sausainiais, o svarbiausia, muzika. Beatričės durys niekad neužsidarydavo. Žiūrėk, jau spaudžia skambutį aktoriai Laimonas Noreika ir Monika Mironaitė, pro šalį negali praeiti pianistė Halina Znaidzilauskaitė, dailininkė Julija Šalkauskienė, teatrologai Antanas Vengris ir Vytautas Maknys, profesoriai Vlada Mikštaitė, Povilas Čibiras, Vladas Žukas, docentė Gražina Vaškevičienė, muzikologas Edmundas Gedgaudas bei šių eilučių autorė ir dar daug daug kitų.
     Namo eidavome, rodos, geresni, kilnesni, dvasiškai praturtėję. Neišsenkančios energijos, kupina geros nuotaikos šeimininkė mėgdavo pajuokauti, padainuoti, pakalbėti apie muziką bei literatūrą, paanalizuoti kokį kūrinį ir čia pat, prisėdusi prie pianino, pailiustruoti jį. Kartais imdavo ir sudainuodavo sudėtingiausių simfoninių kūrinių temas. Jos klausa ir atmintis buvo be priekaištų. Tiesa, kartais pasitaikydavo, kad ją kiek pataisydavo jos vyras Henrikas Horodničius. Nors fizikas, jis buvo didelis muzikos žinovas, visą gyvenimą kaupęs plokšteles, kurios jų namuose skambėdavo be pertraukos. Taigi jis pataisydavo kokį nors Beatričės prisimintos simfonijos melodijos vingį, o ji tada imdavo linksmai juoktis ir pripažindavo, kad jis teisus.
     Na, o mes? Mes irgi mylėjom muziką ir su didžiausiu malonumu pasinerdavome į nuostabią skambančią Beatričės namų atmosferą.
     Jau dešimt metų nebeturime Beatričės. Bet atrodo, kad jos senuosius draugus vis tebejungia anoji tų namų šiluma, tas dvasios pakilimas, toji grožio banga, kuri užliedavo visus, galinčius iš arti pasidžiaugti jos asmenybės žavesiu.
     Ir štai suradome namus, kuriuose Beatričės vardas taip pat daug reiškia. Šių namų šeimininkai ir dauguma jų lankytojų ją gerai pažino, vertino ir mylėjo. Čia jauti sklandant Beatričės dvasią, čia ypatinga gerumo aura. Tai Lietuvos aklųjų biblioteka. Direktorė, visad besišypsanti p. Jadvyga Kuolienė, mielai mus priima ir leidžia naudotis nepriekaištinga garso bei vaizdo aparatūra, o taip pat archyviniais įrašais iš tiflotyros skyriaus. Be to, čia svetingai pakvimpa Beatričės taip mėgta kava...
     Ką mes ten veikiame? O gi jau praretėjusiame Beatričės bičiulių būryje turime didelį muzikos mylėtoją ir įvairiapusį žinovą, tikrą "muzikos enciklopediją" Edmundą Gedgaudą, kuris mielai, negailėdamas nei laiko, nei jėgų, be jokio atlygio dalijasi savo žiniomis, atsineša vertingų muzikos įrašų, kartais net įdomių muzikinių filmų. Klausomės taip užkerėti, kad, rodos, ir musę skrendant girdėtum. Atrodo, kad praveriamas mažas plyšelis į erdvę, kurioje gyveno taip gausiai gamtos apdovanota ir drauge nuskriausta Beatričė, plyšelis į neišsemiamų turtų erdvę, kurioje ištisus amžius įkvėpimo ieško didžiųjų kūrėjų sielos. Rodos, tęsiasi vakarai pas Beatričę. Jau klausėmės Vienos klasikų, Šuberto, dainuojamo įvairiausių, geriausių pasaulio dainininkų, pasididžiuodami aptarėme grafišką, su dideliu skoniu Beatričės padainuotą "Girių karalių", žavėjomės Mocartu - ne tik žaismingais jo kūriniais, bet susipažinom ir su dramatinėmis jo nuotaikomis, žingeidžiai keliavome Malerio muzikos pasaulio vingiais, susipažinome su rečiau girdimomis jo dainomis, lyginome kelių puikių dainininkų įrašus, gėrėjomės nepamirštamais Beatričės ir Vlados Mikštaitės duetais. Visą vieną vakarą įdomiais prisiminimais dalijosi prof. Vladas Žukas. Linksmai pasakojo, kad jaunystėje jis buvo labai įsimylėjęs abi dainininkes, troško pamatyti jas iš arti, išgirsti jų duetus ne per radiją. Tai įvyko gerokai vėliau: profesorius Žukas tapo artimu Beatričės bičiuliu ir net kartą su Beatriče yra šokęs.
     Paskutinė muzikos popietė įvyko šių metų kovo 10 dieną. Tada kaip tik paminėjome daug metų Beatričės namuose švęstas jos vardines, klausėmės minėtų Beatričės ir Vlados Mikštaitės dainuojamų duetų įrašų. Jų yra labai daug ir labai gražių. Kai kurių pasiklausę mūsų bičiuliai negalėjo susilaikyti neploję. Nemažai tų įrašų buvome pamiršę, kai kurių neprisiminė net pati Vlada, nes pirmuosius ji dainavo dar būdama studentė. Jai buvę be galo smagu, kad tokia garsi dainininkė kaip Beatričė ją pastebėjo. Be galo nuoširdžiai visais įrašais besirūpinantis Juozas Valentukevičius norėjo iš Radijo gauti visus Beatričės ir Vlados duetus, prašė juos surasti, tačiau gavo ne visus, jis nepatenkintas, kad tai tik dalis, teks dar pakovoti.
     Išklausius duetų koncerto, kilo idėja, kad būtina pasistengti, jog šią muziką galėtų išgirsti didesnė auditorija. Visi entuziastingai pritarė, kad reikėtų išleisti kompaktinę plokštelę. Juk šie įrašai išgulėjo 40 metų pamiršti. Tik kaip? Iš kur lėšos? Gal pasisektų rasti rėmėjų? Jei daugiau kas išgirstų šiuos nuotaikingus įrašus, gal panorėtų tam paskirti lėšų?
     Muzikinės Beatričės valandos tęsis toliau. Edmundas Gedgaudas ir nenuilstantis entuziastas Juozas Valentukevičius jau galvoja apie temas, apie įrašų kokybę, o mieloji Regina Jurjonienė jau numatė artimiausios popietės datą.
     Senųjų Beatričės draugų gretos, deja, išretėjo. Kai kurie jau su lazdele. Bet vis dar matome atsilankantį dr. P.Čibirą, docentę J.Vaškevičienę, dėstytoją Saulę Saugėnienę, Živilę Adomaitienę, prof. Vl.Žuką, M.Jonynienę. Teatrologai V. Maknys ir A. Vengris dejuoja, kad toloka ateiti... Na, bet vis dar pamatome vieną kitą ir džiaugiamės. Čia sutiksi ir nemažai Beatričės likimo žmonių. Ypač malonu, kai pasirodo smalsaus jaunimo, kuris domisi viskuo, kas čia vyksta. Ir taip smagu, kai žmonės pasako, jog buvo labai įdomu, kai išgirsti: "Kodėl tu anksčiau nepranešei?" Smagu, kai Muzikos akademijos profesorė Vlada Mikštaitė užsidegusi pažada atsivesti pakoncertuoti savo studentes ir lyg sau, lyg mums tyliai taria: "Kaip gera, kad yra tokių mielų kampelių".
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]