Alvydas VALENTA

GYVENIMAS TARYTUM VEIDRODIS ARBA SAUSO ŽEMAITIŠKO PARAKO STATINĖ

"Kalbėti apie Juozo Marcinkaus gyvenimą - tas pats, kaip kalbėti apie visos mūsų organizacijos gyvenimą. Karo sužaloti, apgenėti neregiai siekė mokslo - Juozas buvo tarp jų. Mokėsi muzikos - Juozas irgi mokėsi. Rūsiuose, palėpėse kūrėsi Aklųjų draugijos materialinė bazė - ten dirbo ir Juozas: Klaipėdoje žemaitis, žydas ir vokietis įsteigė stiklo cechą. Juozas dainavo, vadovavo gamybai, pasikeitė sąlygos - ką dabar iškrės? O jis ėmė ir iškrėtė - įkūrė privačią leidyklą ir jau leidžia antrą šimtą knygų."
     Šie žodžiai priklauso kitam neregiui - Antanui Grigučiui. O pasakyti jie buvo praėjusių metų gruodžio 14 dieną Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, minint rašytojo leidėjo J. Marcinkaus septyniasdešimtąsias gimimo metines.
     Nesiimame apžvelgti viso J. Marcinkaus gyvenimo, jo leidybinės ir kūrybinės veiklos. Viename nedideliame straipsnyje kažin ar apskritai įmanoma šį dalyką padaryti? Tad keletas svarbesnių literatūrinių štrichų - atsitiktinai, o gal, priešingai, labai dėsningai sugulusių į rašytojo septyniasdešimtmečio puokštę.
     Pradėti norėtųsi kiek iš toliau. 1997 m. Kauno leidykla "Naujasis lankas" nedideliu kukliu leidinėliu išleido J. Marcinkaus apysaką "Kaip deganti saulė". "...Berniuk, a, berniuk, koks tavo vardas? Iš kur tu?", "Vaikeli mano, tu mano vaikeli", - balsai keičia vienas kitą, kartojasi, pinasi. Kaimynų berniukas Zigmas į akis "pila" žioruojančias anglis, nepakeliama šviesa tvoskia deganti ir niekaip nesudeganti saulė. Centimetras po centimetro ligoninės lovoje gulinčio paauglio sąmonė grįžta į gyvenimą, kabinasi į jį ir įsiklauso.
     Kalbėti apie šią apysaką itin nelengva, nes viskas, apie ką čia rašoma, yra paties autoriaus iškentėta ir išjausta. Jeigu šiame pasakojime nebūtų nė kruopelytės to, ką vadiname grožine literatūra, vis tiek jis jaudintų. Bet reikalą turime ne su paprastu pasakojimu - autorius į skaitytoją prabyla kaip rašytojas, jaučiantis žodžio, palyginimo, metaforos svorį ir gylį, meninių vaizdų slinktį ir intensyvumą.
     "Sunku prašyti, sunku kalbėti - liežuvis neklauso - guli burnoje kaip išvirusio lepšio kotas. Lūpos irgi kažkokios nesavos, keistos - nekruta, neįstengia prasižioti. Sausos. Ko gero, jos supleišėjo taip, kaip kadais iš molio mano nulipdyti ir prieš saulę pakepti baravykai." Pati apysaka tikrai nusipelno įdėmesnio literatūrinio žvilgsnio, bet tai jau kita kalba.
     Praėjusių metų lapkričio 22 dieną J. Marcinkui suėjo septyniasdešimt. Rašytoją ir leidėją sveikino bičiuliai, bendražygiai, skaitytojai - neliko skolingas ir pats J. Marcinkus. Literatūriniam pasauliui jis padovanojo net tris savo knygas: "O žemė krūpčiojo", "Gyvenimas - lyg mėnulio fazės" ir "Menu juos".
     Knygoje "O žemė krūpčiojo" į vieną vietą surinkti jau anksčiau spausdinti geriausi rašytojo prozos kūriniai: apsakymai vaikams apie mažąjį Juliuką, apysaka "Kaip deganti saulė", pluoštelis prisiminimų iš knygos "Širdies kaitra".
     "Gyvenimas - lyg mėnulio fazės" - visai kitokio pobūdžio leidinys. Jo paantraštė skelbia, kad tai literatūrinis fotoalbumas. Čia su autoriumi galima būtų šiek tiek diskutuoti, ar nuotraukas iš asmeninių albumų ir šeimos archyvų, išleistas atskiru leidiniu, jau galima vadinti literatūriniu fotoalbumu? Kas apskritai yra literatūrinis fotoalbumas ir kuo jis skiriasi nuo paprasto albumo?
     Dar kitokio pobūdžio leidinys yra "Menu juos". Tai J. Marcinkaus prisiminimų knyga apie artimiausius žmones, su kuriais vienaip ar kitaip suvedė gyvenimo aplinkybės. Autorius prisimena daugiau nei dvidešimt spalvingų, įdomių asmenybių: rašytojų, mokytojų, muzikantų.
     Minėtosios trys knygos dar kartą akivaizdžiai rodo, kad su mumis - išties nepaprastos energijos žmogus, turintis dar daug ir dar labai sauso žemaitiško parako, galinčio taip driokstelėti, kad girdėti ir matyti bus ne tik senojoje Klaipėdos tvirtovėje, kurioje rašytojas gyvena ir dirba jau daug dešimtmečių, bet ir visoje Lietuvoje.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]