SUKAKTYS


Juozas VALENTUKEVIČIUS

TIFLOTYROS SKYRIUI - 30


LAB tiflotyros skyriaus darbuotojaiJau 30 metų Lietuvos aklųjų bibliotekoje veikia tiflotyros skyrius. Pagrindinis šio skyriaus uždavinys - kaupti visų rūšių tiflologinę literatūrą, ją sisteminti ir įvairiomis formomis pateikti skaitytojams. Toks specializuotas centras, kaupiantis įvairiapusę medžiagą apie akluosius, Lietuvoje yra vienintelis. Čia saugoma daugiau kaip 20 tūkst. įvairių dokumentų, apie 5300 straipsnių apie akluosius, 100 kino filmų ir videoįrašų, atspindinčių aklųjų gyvenimą.
    
Tokia buvo pradžia
     Septinto dešimtmečio viduryje pradėjo sparčiai augti tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos gamybinė ir kultūrinė veikla. Įkurta Brailio rašto spaustuvė ir leidykla, centralizuota suaugusių aklųjų bibliotekų sistema, plėtėsi aklųjų švietimas, nemažas būrys neregių įsigijo aukštąjį išsilavinimą. Tuo metu Lietuvos aklųjų gyvenime jautėsi visuotinis aktyvumas, atsirado noras padaryti kažką gero neregių labui. Aklųjų draugijos aktyvistai dažnai susitikdavo, diskutuodavo, kurdavo įvairius planus. Tokiuose savotiškuose diskusijų klubuose, kurie dažnai užsitęsdavo kelias valandas, ir gimė mintis Lietuvoje įkurti tiflokabinetą ar tiflocentrą, kuris kauptų įvairius dokumentus apie akluosius, rinktų garso įrašus su aklųjų balsais, saugotų muzikinius įrašus, telktų medžiagą apie žymius pasaulio akluosius ir kt.
     Didžiausi tokio centro kūrimo entuziastai buvo rašytojas Antanas Jonynas ir Valentinas Vytautas Toločka. Paskatintas draugų ir bičiulių 1965 m. rugpjūčio 30 d. V.V.Toločka laišku kreipėsi į LAD centro valdybos vadovus, prašydamas pasvarstyti galimybę įkurti tokį centrą Lietuvoje. Šis laiškas susilaukė reikiamo atgarsio ir pritarimo, bet tuometinė aklųjų draugijos vadovybė neskubėjo.
     1966 m. sausio 1 d. įsteigiama LAD centrinė biblioteka. Netrukus jos direktoriumi paskiriamas V.V.Toločka. Šis žmogus, nuo ankstyvos jaunystės domėjęsis aklųjų gyvenimu, rinkęs istorinę bei literatūrinę medžiagą, skatino ir bibliotekos darbuotojus kaupti tiflologinę literatūrą. Labai nesireklamuodami, kad savo letenos neuždėtų sovietų valdžia, jie pradeda rinkti dar prieškarinės nepriklausomos Lietuvos laikais leistas knygas ir periodinius leidinius. Imta ieškoti dar užsilikusių knygų Brailio raštu, leistų Kauno aklųjų institute. Taip pat buvo užmegzti ryšiai su Rygos, Leningrado, Maskvos aklųjų bibliotekomis bei privačiais kolekcionieriais. Per dvejus metus pavyko surinkti apie tūkstantį įvairių tiflologinių leidinių. Šiai medžiagai saugoti buvo skirta atskira bibliotekos patalpa.
     1968 m. balandžio 15 d. įvyko LAD centro valdybos plenumas. Jame daug kalbėta apie tiflologijos reikalus. Plenumo nutarime pirmą kartą oficialiai atsirado punktas, kalbantis konkrečiai apie tiflotyros skyriaus kūrimo būtinumą. 1969 m. sausio mėn. LAD centro valdybos prezidiumas dar kartą svarsto šį klausimą ir nutaria LAD Centrinėje bibliotekoje įsteigti tiflotyros skyrių. Šis nutarimas formaliai įteisino jau veikusio skyriaus darbą.
    
Pirmieji darbo metai
     1969 m. kovo 1 d. LAD Centrinėje bibliotekoje pradėjo veikti tiflotyros skyrius. Buvo skirta 2 darbuotojų etatai. Pirmąja skyriaus vedėja tapo Kristina Maculevičienė. Vedėjai teko nemažai pasukti galvą, kuria kryptimi dirbti, kad skyriaus fondai būtų kuo gausesni ir prieinamesni daugiau skaitytojų. Tuo metu toks specializuotas tiflocentras buvo pirmasis ir vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje. Apie veikiančius panašius centrus išsivysčiusiose šalyse dėl sovietų geležinės uždangos buvo žinoma labai mažai.
     Skyriaus vedėja K.Maculevičienė, prisimindama pirmuosius darbo metus, sakė: "Mes nesėdėjome prie stalo rankų sudėję, visom išgalėm stengėmės kaupti ir gausinti skyriaus fondus". Išgirdę apie įdomesnę knygą, tuoj pat stengdavosi ją įsigyti. Tuo metu bibliotekos finansinė padėtis leido nemažai vertingų leidinių įsigyti antikvariniuose knygynuose. Dažnai darbuotojai vyko į komandiruotes už Lietuvos ribų. Tuoj po mėnesio (nuo skyriaus įkūrimo) 2 žmonės išvyko į Leningradą (dabar Sankt-Peterburgas). Ten buvo aplankyta M.Saltykovo-Ščedrino biblioteka, A.Gerceno ped. instituto biblioteka, Aklųjų biblioteka, Aklųjų kultūros centras, privatūs knygų kolekcionieriai - E.Galvinas, prof. V.Sverlovas, J.Kliušnikovas. Leningradiečiai labai susidomėjo mūsų darbu, žadėjo kažką panašaus kurti savo mieste. Sutarta keistis surinkta literatūra.
     Aplankę profesorių Vladimirą Sverlovą, mūsų darbuotojai susipažino su didele jo tiflologinės literatūros knygų kolekcija, tvarkinga kartoteka, išvydo leidinių, išleistų dar carinėje Rusijoje. Profesorius sutiko paskolinti senų knygų atšviesti ir nukopijuoti. Iš miesto prie Nevos darbuotojai grįžo su nemažu laimikiu.
     Skyriaus darbuotojų pastangomis buvo užmegzti ryšiai su Rygos bei Maskvos aklųjų bibliotekomis.
     Nuo 1969 metų sistemingai pradėta kaupti garso įrašai magnetinėje juostoje, atspindintys Lietuvos aklųjų gyvenimą.
     Taigi per pirmuosius dvejus metus tiflotyros fondai labai išaugo. Prisiminkime, kad iki oficialaus įkūrimo skyriuje jau buvo 1100 bibliotekinių dokumentų, o 1971 m. sausio 1 d. jų buvo jau 2825. Svarbiausia, kad pasisekė surinkti visus prieškario Lietuvoje išleistus tifloperiodinius leidinius "Aklųjų dalia", "Mūsų aklieji" numerius, Prano Daunio kūrybos tris knygas ir panašius leidinius.
    
Skyriaus plėtra
     Didėjant skyriaus fondams, daugėjo ir skaitytojų. Aktyviausi skaitytojai pageidavo labai įvairios literatūros, todėl darbuotojams teko pasukti galvas, kaip geriau patenkinti tuos reikalavimus. Buvo pradėta kaupti specifinė literatūra įvairių sričių specialistams, dirbantiems su aklaisiais.
     Nuo 1972 metų skyriuje pradėta reguliariai kaupti tiflologiniai ir oftalmologiniai žurnalai reginčiųjų raštu įvairiomis užsienio kalbomis. Tais pačiais metais pradėta kopijuoti vertingas ir reikalingas knygas, kurių nebuvo mūsų bibliotekos fonduose. Šias knygas reikėjo skolintis iš įvairių bibliotekų bei privačių kolekcionierių. Per 1972 metus atšviesta net 91 knyga.
     Didėjo ir knygų Brailio raštu. Aklųjų leidyklos tiflologinės literatūros redakcija daugelį vertingų ir įdomių knygų vertė iš užsienio kalbų ir leido Brailio raštu. Išsiplėtė lituanistinės tifloliteratūros leidyba. Nemažai knygų parašė ir patys neregiai. A.Jonynas išleido net 10 knygų, A.Adomaitis parašė prisiminimų knygą apie neregius "Mano draugai ir bičiuliai". Skyriaus fonduose yra ir žymaus pedagogo A.Valašino trijų tomų knyga "Žymūs aklieji" bei "Kauno aklųjų mokyklos-internato tiflopedagoginio darbo apžvalga".
     Aštunto dešimtmečio pradžioje kai kurie leidiniai buvo pradėta mikrofilmuoti. Tuo metu fotografuoti leidinius ir saugoti fotojuostoje buvo labai pažangi technologija ir ja Lietuvoje naudojosi vos kelios bibliotekos. Aklųjų bibliotekoje buvo nutarta taip saugoti tik didelės apimties knygas ir periodinius leidinius. Paminėtinas šio amžiaus pradžioje Vokietijoje leisto žurnalo "Blinden Freund" ("Aklųjų draugas") komplektas bei Rusijoje iki 1917 m. leistas periodinis leidinys "Slepec" ("Aklasis"). Iš viso skyriuje saugoma 186 pavadinimų mikrofilmuoti leidiniai.
     Skyriaus darbuotojai ypatingą dėmesį skyrė garso įrašų kaupimui, nes šios rūšies dokumentai buvo ir tebėra patys populiariausi tarp skaitytojų. Vos pradėjus skyriui veikti, buvo nuspręsta surinkti visus įrašus, bent kiek susijusius su aklaisiais ir saugomus Lietuvos valstybiniame radijo komitete. Palyginti greitai pavyko gauti 28 juostas su Beatričės Grincevičiūtės įdainavimais. Pavyko susitarti ir dėl kitų įrašų: aklųjų meno saviveiklos, reportažų, literatūrinių kompozicijų ir pan. Geri santykiai su Lietuvos radiju išliko ir iki šių dienų. Kai kurių įrašų teko ieškoti ir už respublikos ribų. Bibliotekai buvo žinoma, 1948 m. pavasarį iš Maskvos atvykusi garso įrašų brigada į magnetinę juostą įrašė LAD Kauno skyriaus solistus, vokalinius ansamblius ir kanklininkus. Oficialiais keliais nepavyko gauti šio įrašo. Tiktai tiflotyros skyriaus vedėjui A.Bagdonui asmeninių ryšių ir lietuviškų skilandžių bei ugninio vandens dėka pasisekė palenkti maskviečių širdis ir parsivežti taip mums reikalingą įrašą. Šis įrašas ir yra pats seniausias, saugomas mūsų skyriuje.
     Daugiausia garso įrašų sukaupta iš Lietuvos aklųjų gyvenimo, kurį nuolatos fiksavo Garso įrašų namų redaktorė Liongina Stasiulienė. Ji per 30 darbo metų įrašė visus svarbiausius aklųjų organizacijos oficialius renginius, vakarones ir susitikimus, meno saviveiklos koncertus. Šiuo metu fonduose sukaupta daugiau kaip 3 tūkstančiai tokių įrašų.
     Tiflotyros skyrius stengėsi kaupti kuo įvairesnių formų medžiagą, atspindinčią aklųjų gyvenimą. Taip buvo įsigytas 1967 m. LAD pastangomis Lietuvos kino studijos sukurtas pirmas trumpametražinis filmas apie Lietuvos aklųjų gyvenimą "Žmonės, grįžę iš tamsos". Nuo tada pradėti rinkti ir kiti kino filmai, o nuo 1989 m. - ir įvairios videojuostos, atspindinčios įvairiapusį aklųjų gyvenimą. Šiuo metu šios rūšies dokumentų sukaupta daugiau nei šimtas.
     Sparčiai didėjant fondams, reikėjo rasti tinkamą būdą juos tvarkyti. Labai daug knygų buvo gaunama užsienio kalbomis: rusų, vokiečių, anglų, lenkų, čekų, bulgarų, ispanų. Jas reikėjo sutvarkyti pagal griežtus bibliotekinius reikalavimus. Skyriuje pradėjo dirbti bibliografė. Tuomet pradėtos rengti bibliografinės rodyklės. Iš svarbesnių darbų paminėtini "Antanas Jonynas", "Beatričė Grincevičiūtė" ir kt. (autoriai L.Kažukauskienė ir V.V.Toločka). Sudaryta virš 50 rodyklių.
     Nuo 1977 metų pradėjo dirbti 3 vertėjos, kurios vertė iš lenkų, vokiečių ir anglų kalbų vertingiausius ir įdomiausius tiflologinius straipsnius. Jų vertimai buvo talpinami garsiniame žurnale ir leidžiami atskirais rinkiniais. Nuo 1992 metų prisidėjo dar viena darbo sritis: panaikinus LASS leidyklą "Versmė", leidybines funkcijas perėmė tiflotyros skyrius. Jame sukaupta medžiaga naudojasi nelabai daug skaitytojų, nes specifinė literatūra rūpi tik tam tikram kontingentui. Daugiausia šia medžiaga naudojasi mokslo žmonės, tiflopedagogai, žurnalistai, įvairių sričių specialistai, dirbantys su neregiais, ir žmonės, besidomintys aklųjų reikalais. Tiflotyros skyriaus veikla buvo vienas iš svarbiausių prielaidų Lietuvos aklųjų bibliotekai 1998 metais įstoti į Lietuvos mokslinių bibliotekų asociaciją.
    
Ateities planai
     Šiuo metu pagrindinis tiflotyros skyriaus darbuotojų uždavinys - toliau saugoti turimus ir kaupti naujus dokumentus, kurie turės reikšmės aklųjų istorijai. Juk fonduose saugoma labai įvairi medžiaga, jos yra daugiau kaip 10 rūšių. Negailestingas laikas labiausiai veikia garso įrašų magnetinės juostos kokybę. O tokie įrašai sudaro trečdalį visų sukauptų dokumentų. Todėl jau pernai pradėjome garso įrašus pervedinėti į skaitmeninį formatą ir saugoti kompaktinėse plokštelėse. 1998 m. šiuo nauju būdu buvo sutvarkyta 40 valandų įrašų. Kitas darbas, laukiantis ateityje, - sukauptus fondus dar labiau atverti visuomenei, todėl prieš dvejus metus pradėta į kompiuterį įvesti archyvinius dokumentus ir knygų tekstus. Tikimės, kad netrukus ir Lietuvos aklųjų biblioteka turės savo puslapį Interneto tinkle.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]