Jau 30 metų Lietuvos aklųjų bibliotekoje veikia tiflotyros skyrius.
Pagrindinis šio skyriaus uždavinys - kaupti visų rūšių tiflologinę literatūrą,
ją sisteminti ir įvairiomis formomis pateikti skaitytojams. Toks specializuotas centras,
kaupiantis įvairiapusę medžiagą apie akluosius, Lietuvoje yra vienintelis. Čia
saugoma daugiau kaip 20 tūkst. įvairių dokumentų, apie 5300 straipsnių apie
akluosius, 100 kino filmų ir videoįrašų, atspindinčių aklųjų gyvenimą.
Tokia buvo pradžia
Septinto dešimtmečio viduryje pradėjo sparčiai augti
tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos gamybinė ir kultūrinė veikla. Įkurta Brailio
rašto spaustuvė ir leidykla, centralizuota suaugusių aklųjų bibliotekų sistema,
plėtėsi aklųjų švietimas, nemažas būrys neregių įsigijo aukštąjį
išsilavinimą. Tuo metu Lietuvos aklųjų gyvenime jautėsi visuotinis aktyvumas,
atsirado noras padaryti kažką gero neregių labui. Aklųjų draugijos aktyvistai dažnai
susitikdavo, diskutuodavo, kurdavo įvairius planus. Tokiuose savotiškuose diskusijų
klubuose, kurie dažnai užsitęsdavo kelias valandas, ir gimė mintis Lietuvoje įkurti
tiflokabinetą ar tiflocentrą, kuris kauptų įvairius dokumentus apie akluosius, rinktų
garso įrašus su aklųjų balsais, saugotų muzikinius įrašus, telktų medžiagą apie
žymius pasaulio akluosius ir kt.
Didžiausi tokio centro kūrimo entuziastai buvo rašytojas
Antanas Jonynas ir Valentinas Vytautas Toločka. Paskatintas draugų ir bičiulių 1965 m.
rugpjūčio 30 d. V.V.Toločka laišku kreipėsi į LAD centro valdybos vadovus,
prašydamas pasvarstyti galimybę įkurti tokį centrą Lietuvoje. Šis laiškas
susilaukė reikiamo atgarsio ir pritarimo, bet tuometinė aklųjų draugijos vadovybė
neskubėjo.
1966 m. sausio 1 d. įsteigiama LAD centrinė biblioteka.
Netrukus jos direktoriumi paskiriamas V.V.Toločka. Šis žmogus, nuo ankstyvos jaunystės
domėjęsis aklųjų gyvenimu, rinkęs istorinę bei literatūrinę medžiagą, skatino ir
bibliotekos darbuotojus kaupti tiflologinę literatūrą. Labai nesireklamuodami, kad savo
letenos neuždėtų sovietų valdžia, jie pradeda rinkti dar prieškarinės
nepriklausomos Lietuvos laikais leistas knygas ir periodinius leidinius. Imta ieškoti dar
užsilikusių knygų Brailio raštu, leistų Kauno aklųjų institute. Taip pat buvo
užmegzti ryšiai su Rygos, Leningrado, Maskvos aklųjų bibliotekomis bei privačiais
kolekcionieriais. Per dvejus metus pavyko surinkti apie tūkstantį įvairių
tiflologinių leidinių. Šiai medžiagai saugoti buvo skirta atskira bibliotekos patalpa.
1968 m. balandžio 15 d. įvyko LAD centro valdybos plenumas.
Jame daug kalbėta apie tiflologijos reikalus. Plenumo nutarime pirmą kartą oficialiai
atsirado punktas, kalbantis konkrečiai apie tiflotyros skyriaus kūrimo būtinumą. 1969
m. sausio mėn. LAD centro valdybos prezidiumas dar kartą svarsto šį klausimą ir
nutaria LAD Centrinėje bibliotekoje įsteigti tiflotyros skyrių. Šis nutarimas
formaliai įteisino jau veikusio skyriaus darbą.
Pirmieji darbo metai
1969 m. kovo 1 d. LAD Centrinėje bibliotekoje pradėjo veikti
tiflotyros skyrius. Buvo skirta 2 darbuotojų etatai. Pirmąja skyriaus vedėja tapo
Kristina Maculevičienė. Vedėjai teko nemažai pasukti galvą, kuria kryptimi dirbti,
kad skyriaus fondai būtų kuo gausesni ir prieinamesni daugiau skaitytojų. Tuo metu toks
specializuotas tiflocentras buvo pirmasis ir vienintelis ne tik Lietuvoje, bet ir Sovietų
Sąjungoje. Apie veikiančius panašius centrus išsivysčiusiose šalyse dėl sovietų
geležinės uždangos buvo žinoma labai mažai.
Skyriaus vedėja K.Maculevičienė, prisimindama pirmuosius darbo
metus, sakė: "Mes nesėdėjome prie stalo rankų sudėję, visom išgalėm
stengėmės kaupti ir gausinti skyriaus fondus". Išgirdę apie įdomesnę knygą,
tuoj pat stengdavosi ją įsigyti. Tuo metu bibliotekos finansinė padėtis leido nemažai
vertingų leidinių įsigyti antikvariniuose knygynuose. Dažnai darbuotojai vyko į
komandiruotes už Lietuvos ribų. Tuoj po mėnesio (nuo skyriaus įkūrimo) 2 žmonės
išvyko į Leningradą (dabar Sankt-Peterburgas). Ten buvo aplankyta
M.Saltykovo-Ščedrino biblioteka, A.Gerceno ped. instituto biblioteka, Aklųjų
biblioteka, Aklųjų kultūros centras, privatūs knygų kolekcionieriai - E.Galvinas,
prof. V.Sverlovas, J.Kliušnikovas. Leningradiečiai labai susidomėjo mūsų darbu,
žadėjo kažką panašaus kurti savo mieste. Sutarta keistis surinkta literatūra.
Aplankę profesorių Vladimirą Sverlovą, mūsų darbuotojai
susipažino su didele jo tiflologinės literatūros knygų kolekcija, tvarkinga kartoteka,
išvydo leidinių, išleistų dar carinėje Rusijoje. Profesorius sutiko paskolinti senų
knygų atšviesti ir nukopijuoti. Iš miesto prie Nevos darbuotojai grįžo su nemažu
laimikiu.
Skyriaus darbuotojų pastangomis buvo užmegzti ryšiai su Rygos
bei Maskvos aklųjų bibliotekomis.
Nuo 1969 metų sistemingai pradėta kaupti garso įrašai
magnetinėje juostoje, atspindintys Lietuvos aklųjų gyvenimą.
Taigi per pirmuosius dvejus metus tiflotyros fondai labai
išaugo. Prisiminkime, kad iki oficialaus įkūrimo skyriuje jau buvo 1100 bibliotekinių
dokumentų, o 1971 m. sausio 1 d. jų buvo jau 2825. Svarbiausia, kad pasisekė surinkti
visus prieškario Lietuvoje išleistus tifloperiodinius leidinius "Aklųjų
dalia", "Mūsų aklieji" numerius, Prano Daunio kūrybos tris knygas ir
panašius leidinius.
Skyriaus plėtra
Didėjant skyriaus fondams, daugėjo ir skaitytojų. Aktyviausi
skaitytojai pageidavo labai įvairios literatūros, todėl darbuotojams teko pasukti
galvas, kaip geriau patenkinti tuos reikalavimus. Buvo pradėta kaupti specifinė
literatūra įvairių sričių specialistams, dirbantiems su aklaisiais.
Nuo 1972 metų skyriuje pradėta reguliariai kaupti tiflologiniai
ir oftalmologiniai žurnalai reginčiųjų raštu įvairiomis užsienio kalbomis. Tais
pačiais metais pradėta kopijuoti vertingas ir reikalingas knygas, kurių nebuvo mūsų
bibliotekos fonduose. Šias knygas reikėjo skolintis iš įvairių bibliotekų bei
privačių kolekcionierių. Per 1972 metus atšviesta net 91 knyga.
Didėjo ir knygų Brailio raštu. Aklųjų leidyklos
tiflologinės literatūros redakcija daugelį vertingų ir įdomių knygų vertė iš
užsienio kalbų ir leido Brailio raštu. Išsiplėtė lituanistinės tifloliteratūros
leidyba. Nemažai knygų parašė ir patys neregiai. A.Jonynas išleido net 10 knygų,
A.Adomaitis parašė prisiminimų knygą apie neregius "Mano draugai ir
bičiuliai". Skyriaus fonduose yra ir žymaus pedagogo A.Valašino trijų tomų knyga
"Žymūs aklieji" bei "Kauno aklųjų mokyklos-internato tiflopedagoginio
darbo apžvalga".
Aštunto dešimtmečio pradžioje kai kurie leidiniai buvo
pradėta mikrofilmuoti. Tuo metu fotografuoti leidinius ir saugoti fotojuostoje buvo labai
pažangi technologija ir ja Lietuvoje naudojosi vos kelios bibliotekos. Aklųjų
bibliotekoje buvo nutarta taip saugoti tik didelės apimties knygas ir periodinius
leidinius. Paminėtinas šio amžiaus pradžioje Vokietijoje leisto žurnalo "Blinden
Freund" ("Aklųjų draugas") komplektas bei Rusijoje iki 1917 m. leistas
periodinis leidinys "Slepec" ("Aklasis"). Iš viso skyriuje saugoma
186 pavadinimų mikrofilmuoti leidiniai.
Skyriaus darbuotojai ypatingą dėmesį skyrė garso įrašų
kaupimui, nes šios rūšies dokumentai buvo ir tebėra patys populiariausi tarp
skaitytojų. Vos pradėjus skyriui veikti, buvo nuspręsta surinkti visus įrašus, bent
kiek susijusius su aklaisiais ir saugomus Lietuvos valstybiniame radijo komitete.
Palyginti greitai pavyko gauti 28 juostas su Beatričės Grincevičiūtės įdainavimais.
Pavyko susitarti ir dėl kitų įrašų: aklųjų meno saviveiklos, reportažų,
literatūrinių kompozicijų ir pan. Geri santykiai su Lietuvos radiju išliko ir iki
šių dienų. Kai kurių įrašų teko ieškoti ir už respublikos ribų. Bibliotekai buvo
žinoma, 1948 m. pavasarį iš Maskvos atvykusi garso įrašų brigada į magnetinę
juostą įrašė LAD Kauno skyriaus solistus, vokalinius ansamblius ir kanklininkus.
Oficialiais keliais nepavyko gauti šio įrašo. Tiktai tiflotyros skyriaus vedėjui
A.Bagdonui asmeninių ryšių ir lietuviškų skilandžių bei ugninio vandens dėka
pasisekė palenkti maskviečių širdis ir parsivežti taip mums reikalingą įrašą.
Šis įrašas ir yra pats seniausias, saugomas mūsų skyriuje.
Daugiausia garso įrašų sukaupta iš Lietuvos aklųjų
gyvenimo, kurį nuolatos fiksavo Garso įrašų namų redaktorė Liongina Stasiulienė. Ji
per 30 darbo metų įrašė visus svarbiausius aklųjų organizacijos oficialius
renginius, vakarones ir susitikimus, meno saviveiklos koncertus. Šiuo metu fonduose
sukaupta daugiau kaip 3 tūkstančiai tokių įrašų.
Tiflotyros skyrius stengėsi kaupti kuo įvairesnių formų
medžiagą, atspindinčią aklųjų gyvenimą. Taip buvo įsigytas 1967 m. LAD pastangomis
Lietuvos kino studijos sukurtas pirmas trumpametražinis filmas apie Lietuvos aklųjų
gyvenimą "Žmonės, grįžę iš tamsos". Nuo tada pradėti rinkti ir kiti kino
filmai, o nuo 1989 m. - ir įvairios videojuostos, atspindinčios įvairiapusį aklųjų
gyvenimą. Šiuo metu šios rūšies dokumentų sukaupta daugiau nei šimtas.
Sparčiai didėjant fondams, reikėjo rasti tinkamą būdą juos
tvarkyti. Labai daug knygų buvo gaunama užsienio kalbomis: rusų, vokiečių, anglų,
lenkų, čekų, bulgarų, ispanų. Jas reikėjo sutvarkyti pagal griežtus bibliotekinius
reikalavimus. Skyriuje pradėjo dirbti bibliografė. Tuomet pradėtos rengti
bibliografinės rodyklės. Iš svarbesnių darbų paminėtini "Antanas Jonynas",
"Beatričė Grincevičiūtė" ir kt. (autoriai L.Kažukauskienė ir
V.V.Toločka). Sudaryta virš 50 rodyklių.
Nuo 1977 metų pradėjo dirbti 3 vertėjos, kurios vertė iš
lenkų, vokiečių ir anglų kalbų vertingiausius ir įdomiausius tiflologinius
straipsnius. Jų vertimai buvo talpinami garsiniame žurnale ir leidžiami atskirais
rinkiniais. Nuo 1992 metų prisidėjo dar viena darbo sritis: panaikinus LASS leidyklą
"Versmė", leidybines funkcijas perėmė tiflotyros skyrius. Jame sukaupta
medžiaga naudojasi nelabai daug skaitytojų, nes specifinė literatūra rūpi tik tam
tikram kontingentui. Daugiausia šia medžiaga naudojasi mokslo žmonės, tiflopedagogai,
žurnalistai, įvairių sričių specialistai, dirbantys su neregiais, ir žmonės,
besidomintys aklųjų reikalais. Tiflotyros skyriaus veikla buvo vienas iš svarbiausių
prielaidų Lietuvos aklųjų bibliotekai 1998 metais įstoti į Lietuvos mokslinių
bibliotekų asociaciją.
Ateities planai
Šiuo metu pagrindinis tiflotyros skyriaus darbuotojų uždavinys
- toliau saugoti turimus ir kaupti naujus dokumentus, kurie turės reikšmės aklųjų
istorijai. Juk fonduose saugoma labai įvairi medžiaga, jos yra daugiau kaip 10 rūšių.
Negailestingas laikas labiausiai veikia garso įrašų magnetinės juostos kokybę. O
tokie įrašai sudaro trečdalį visų sukauptų dokumentų. Todėl jau pernai pradėjome
garso įrašus pervedinėti į skaitmeninį formatą ir saugoti kompaktinėse
plokštelėse. 1998 m. šiuo nauju būdu buvo sutvarkyta 40 valandų įrašų. Kitas
darbas, laukiantis ateityje, - sukauptus fondus dar labiau atverti visuomenei, todėl
prieš dvejus metus pradėta į kompiuterį įvesti archyvinius dokumentus ir knygų
tekstus. Tikimės, kad netrukus ir Lietuvos aklųjų biblioteka turės savo puslapį
Interneto tinkle.