Henrikas STUKAS

RANKOS, SUŠILDANČIOS MOLĮ

Dangus vis drėbė ir drėbė baltus kąsnius. Pūtė stiprus vėjas. Ne tik snigo, bet ir pustė. Išlipus iš autobuso ant veido, drabužių krito tūkstančiai snaigių. Nieko nemačiau. Stovėdamas stotelėje nerimavau. Blogas oras - gal neateis? Jau dešimt minučių vėluoja. Stoviu ir laukiu. Turiu susitikti su keramiku GINTARU KNIEŽA. Staiga pro baltą miglą išgirstu balsą: "Seniai lauki? Nepyk, pavėlavau. Eime". Patraukėme tiesiai į keramiko dirbtuves. Kelias nebuvo tolimas. Ėjome gal dvidešimt, gal šiek tiek daugiau minučių. Gintaras brangindamas laiką eidamas pradėjo pasakoti apie save. Jam pasisekę - nuojauta jo neapvylusi. Tais pereinamaisiais laikais Gintaras už paskutinius pinigus nusipirkęs Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, nediduką žemės sklypelį. Dabar tokio sklypo kaina siektų šimtą tūkstančių. Ten pradėjęs statyti namą ir modernias keramikos dirbtuves. Namo bei dirbtuvių statybai prireikę nemažai pinigų. Jis juos uždirbęs žiesdamas gėlių vazonus. Tekę labai daug dirbti. Iki šiol namas neįrengtas. Užtat dirbtuvėse Gintaras dirbąs - jos įrengtos, pritaikytos kasdieniniam darbui.
     Besiklausydamas Gintaro pasakojimo, užmiršęs apie pūgą, nepastebėjau, kaip priartėjome prie vienaaukščių, dviaukščių namų gyvenamojo kvartalo. Sprendžiant iš namų, čia gyvena pasiturintys vilniečiai. "Štai ir atėjome, atsargiai - nepargriūk", - įspėjo Gintaras. Vos tik įžengęs į dirbtuvę, užuodžiau molio kvapą. Mus pasitiko šiluma. Kol Gintaras kalbėjosi su savo mokiniu Andriumi, turėjau šiek tiek laiko apsižvalgyti.
     Naujosios dirbtuvės nemažos: maždaug apie 40 kvadratinių metrų. Pasieniuose stovi lentynos, o jose - tik ką nulipdyti gėlių vazonai. Pasirodo, kiekviena lentyna skirta atskirai gaminio paruošimo stadijai. Štai prie žiedžiamojo rato lentynose - dar šlapi vazonai. Prieš langą stalas - čia išdžiūvę vazonai nuimami nuo specialaus padėklo. Iš čia jie keliauja į degimo krosnį, kuri visai netoli. Gintaras degimo krosnimis šildo ne tik namą, bet ir dirbtuves. Šalia lentynų sukrautas molis. Jis čia pat - ant šalia stovinčio stalo - ir minkomas. Aišku, yra įrenginys moliui minkyti, vis dėlto be meistro rankų molis gerai neparuošiamas žiedimui. Molį tenka minkyti rankomis. Rankos sušildo ir įkvepia gyvybę šaltam ir negyvam "žemės kūnui".
     Apie Gintarą nemažai esu girdėjęs. Mokykloje jis garsėjo komunikabilumu ir plepumu. Vaidino A. Kubiliaus vadovaujamame dramos būrelyje. Mokslai sekėsi nekaip. Baigęs A.Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokyklą, pasirinko specialybę, kur nereiktų rusų kalbos ir kitų nuobodžių dalykų. Stojo ten, kur reiktų pašokti, padainuoti, improvizuoti, suorganizuoti. Gintarui tiko tik viena specialybė - režisūra. Jis įstojo į aukštesniąją kultūros mokyklą, kurią sėkmingai baigė. Kelerius metus dirbo Vilniaus keturiasdešimtoje mokykloje mokytoju, vadovavo dramos būreliui. Už Gintaro režisuotus spektaklius būdavo skiriamos prizinės vietos.
     Laikams pasikeitus, iš mokytojo atlyginimo Gintaras nesugebėjo išlaikyti šeimos. Teko pagalvoti, ką jis dar galėtų. "Visi, kurie mažai uždirbo, ieškojo darbo, kur daugiau galėtų gauti pinigų. Keramiką pasirinkau neatsitiktinai. Mokykloje, be dramos būrelio, lankiau ir keramikos. Mokytojas R.Sakalauskas mane išmokė keramiko abėcėlės. Moliui jaučiau ir jaučiu žodžiais nenusakomą trauką. Būrelyje mokytojo dėka pirma pajutau skirtumą tarp plastilino ir molio. Vėliau - žiedimas, lipdymas, degimas. Nutariau gyventi iš keramikos. Ypač svarbus yra žiedimas. Jį įsisavinti nėra lengva. Žiesdamas tampi kūrėju. Nuo tavo pirštų priklauso gaminys. Vienas mažytis spustelėjimas - ir vazonas kitoks. Vienodų vazonų nėra. Skiriasi jų dydis, forma, papuošimas. Žiedimą galiu palyginti su muzikavimu. Norint tobulai pagroti kūrinį, reikia nuolat lavintis. Žiedimas - ne kankinimasis prie puodo, o savotiška meditacija, malonumas, skraidymas ore. Lipdydamas puodą, turi būti laisvas: atsiriboti nuo kasdieniškų minčių. Atsipalaidavus puodas nužiedžiamas gražesnis. Puode neturi matytis žiedimo jėgos".
     Gintarui keramika - tai ne tik pragyvenimas. Molis - gyvenimo šauksmas, dvasios atgaiva. "Būdamas vien amatininku nieko gero nenužiesi, nenulipdysi. Į kiekvieną puodą, lėkštę, puodelį, čenakinę būtina įdėti nors mažytę dalelę širdies. Žiesdamas turi jausti, ar puodas gražus, ar jį įvertins visuomenė. Jeigu puodas pačiam gražus, tai nereiškia, kad jį pirks ir pirkėjas. Nori to ar ne, privalai atsižvelgti į pirkėją. Meniniu požiūriu puodas gali būti nieko nevertas, o pirkėjai jį graibstyte graibsto. Tenka laviruoti. Norisi, kad daiktas atitiktų meninius reikalavimus ir patiktų pirkėjui. Atsimenu mokytojo R.Sakalausko žodžius: "Po kelių šimtų metų per archeologinius kasinėjus archeologai, suradę puodų šukių pasakytų, - tuo metu Lietuvoje gyveno ir dirbo rimti amatininkai".
     Klausydamas Gintaro, turėjau progos į jį įsižiūrėti. Prieš mane sėdėjo neaukštas, kresno kūno sudėjimo jaunas vyras. Į akis krito tamsi barzda ir gilios, skvarbios akys. Jis buvo apsirengęs darbiniais rūbais. Marškinių rankovės paraitotos - lyg būtų tik ką baigęs minkyti molio gabalą. Rankos ne liesos ir sudžiūvusios, bet gyslotos ir raumeningos. Kas žino, kiek tonų molio jos išminkė? Pirštai plonyčiai ir jautrūs. Kaip vėliau sužinojau, daug žiedžiant, pirštų oda nusitrina - nesuspėja ataugti. Gintaras prie skausmo priprato. Į skaudančius pirštus nekreipia dėmesio.
     Dirba jis daug. Ne iš karto Gintaras apsisprendė dėl gėlių vazonų. Pradėjęs keramiko verslą lipdė viską: puodelius, lėkštes, vazeles, medalius, plytas, namo puošybos elementus. Gintaras ir dabar gavęs užsakymą mielai lipdo ne vien gėlėms puodus, puodelius.
     Lipdyti jis pradėjo, kai trūko molio. Jį pirko iš Kauno už dolerius. Dažniausiai lipdė čenakines, pelenines ir kitokius niekučius. Gaminius pardavinėjo pats. Prekiavo įvairiose mugėse, turguose. Vėliau Vilniaus centriniame gastronome turėjo prekystalį. Laimei, netoli nuo ten buvo jo dirbtuvės. Kol krosnis degdavo, jis prekiaudavo. Tokia buvo pradžia. Vėliau Gintarą pakvietė dirbti į vieną gėlių firmą. Jis ten žiedė vazonus. Deja, firmos direktorius menkai teišmanė keramiką. Gintaro ir firmos vadovo požiūriai skyrėsi. Taip jau atsitiko, kad Gintaras tapo savarankiškas. Dirbdamas firmoje, jis buvo ir darbininkas, ir tiekėjas. Čia įgytos žinios pravertė savarankiškame darbe. Gintaras vazonų verslu verčiasi jau ketveri metai.
     Grožėjausi Gintaro darbu. Jis per kelias minutes išminkė molio gabalą. Paėmęs jį visa jėga trenkė į žiedžiamąjį ratą. Tai darė norėdamas, kad molis priliptų. Tada įjungė ratą. Bematant beformis molio gabalas tapo kūgio formos. Prisilietus darbščioms meistro rankomis molis įgavo krūties formą. Tada Gintaras pirštų galais padarė duobutę. Po to, sušlapinęs rankas, pradėjo žiesti puodą. Molis, spaudžiamas stiprių pirštų, pakluso. Akies mirksniu pradėjo ryškėti būsimo gėlių vazono forma: iš pradžių - dugnas, vėliau - sienelės, papuošimas. Vieno vazono lipdymas užtruko tik kelias akimirkas. Žvelgiant iš šono, tai tikrai nieko sudėtingo. Ar iš tikro taip viskas paprasta? "Dirbiniui perku specialiai paruoštą minkštą molį. (Specialus molis gaminamas gamykloje, laikantis griežtų technologinių reikalavimų. Toks molis maišomas su akmens dulkėmis ir dar kitais komponentais. Redakcijos pastaba). Tiksliau pasakius, tai ne molis, o masė. Masė nuo molio skiriasi: tam tikru liesumu, griežtu receptu. Aš reikiamą molio masę užsisakau ir nusiperku. Molio kaina brangi. Kilogramas molio kainuoja įvairiai - nuo penkiasdešimties centų iki lito. Štai norėdamas nužiesti vieno litro tūrio vazoną, sunaudoju beveik pusantro kilogramo molio. Gėlėms vazonų yra įvairiausių dydžių. Gaminu keturių dydžių vazonus. Kartais užtenka vieno kilogramo molio, o kartais prireikia ir keliasdešimties kilogramų. Įsitikinau: ekonomiškai geriau pirkti brangesnį molį, nes mažiau broko."
     Norint nulipdyti vazoną ar kokį kitą iš molio gaminį, reikia atlikti šiuos darbus: molį išminkyti, žiesti, išdžiovinti, apdailinti, išdegti krosnyje, nuglazūruoti, vėl dėti į krosnį, išdegti. Gintaras dirba labai greitai. Kiekviena operacija užtrunka nevienodai. Molio išminkymas ir žiedimas - pusantros dvi minutės. Gintaro žodžiais tariant, žiedėjas, pasakodamas darbo eigą, nulipdo ir vazoną. Jeigu jo nekamuotų organizaciniai darbai ir jis visą darbo laiką skirtų žiedimui, per vieną dieną nužiestų apie šimtą vazonų.
     Gaminio padarymas - tik pradžia. Kita svarbi dalis - prekės pardavimas. Daugelis silpnaregių verslininkų tvarkydami verslo reikalus turi šiokių tokių sunkumų. Ne išimtis - ir Gintaras. Ypač kai tenka raižyti ornamentą. Čia Gintaras griebiasi įvairių gudrybių. Jis savo paslapčių neatskleidė, tik paminėjo kelis puošybos būdus: reikia ornamentą atspausti gipse, pasidaryti šabloną, turėti specialius volelius. Kita opi problema - buhalterija. Kai nematai, nelengva pildyti įvairiausius popierius, kad ir sąskaitas - faktūras, įvairiausias deklaracijas. Dar vienas sunkumas - gaminių transportavimas. Gintaras samdo vairuotoją. Tai papildomos išlaidos. Žaliavų pristatymo problemos nėra. Gintaras taupydamas lėšas tapo molio platintoju. Dabar daugelis Vilniaus keramikų, prireikus įvairaus molio, mėlyno, žalio, raudono, glazūros, deginimo krosnims inventoriaus kreipiasi į silpnaregį keramiką. Molis atgabenamas nemokamai. Aišku, problema - kur jį laikyti? Kol kas molis laikomas dar ne visai įrengtame name, dirbtuvėje.
     Platinti vazonus Gintarui sunkumų nėra. Darbščios rankos geriau už brangiausią reklamą. Vilniuje gėlėmis prekiaujančiose parduotuvėse daugiau kaip penkiasdešimt procentų visų vazonų - padaryti silpnaregio keramiko. Gėlių parduotuvės užsako daugiau. Deja, Gintaras vienas negali nužiesti tiek daug vazonų.
     Paklaustas apie svajones Gintaras atsakė: "Noriu sukurti tokį verslą, kuris klestėtų net ir man netekus regėjimo. Noriu apsidrausti ateičiai. Iš pradžių suradau strategiškai patogų sklypą, kad galėčiau prireikus vadovauti vaikų būreliams. Šalia - dirbtuvių namas. Vadinasi, vaikus ne tik mokysiu keramikos abėcėlės, bet ir prižiūrėsiu. Manau, atsiras nemažai pasiturinčių tėvų, kurie patikės savąsias atžalas. Kita sritis - menininkų aptarnavimas. Ne tik žaliavų tiekimas, bet ir gaminių išdegimas." Gintaras išdegė Vilniaus Bernardinų bažnyčios altorių.
     Savo žinias Gintaras perteikia mokiniams. Kol kalbėjomės, šalia savarankiškai dirbo Andrius. Tai retkarčiais ateinantis Gintaro mokinys, našlaitis. Darbą surasti nelengva. Tad pasirinko keramiką. "Visko pasitaiko. Kartais meistras ir apibara, kartais pagiria. Mokytis įdomu. Žinau, be darbo neliksiu,"- sako Andrius.
     Gintaro Kniežos dirbtuvėje svečiavausi ilgai. Kalbėdamasis nepastebėjau, kaip prabėgo laikas. Žiedžiamasis ratas vis sukosi... Žmonėms buvo tveriami nauji dailūs daiktai.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]