Savaitraščio "Sargyba" l.e. vyr. redaktoriaus pareigas
Viktoras TAMOŠIŪNASTUOMET NUSTOJO RIESTAINIAIS LYTI...
1988-1990 m. laikotarpis, tai yra tuomet, kai dirbau Aklųjų ir silpnaregių sąjungoje, "Mūsų žodžio" ir "Šaltinio" redakcijose, buvo gana audringas, kupinas intensyvių paieškų, kaip vairuoti LASS vežimą greitai besikeičiančioje situacijoje. Galiu pasakyti, kad tai buvo paradoksalus metas. 1988-1990 metais LASS nariai iš tiesų (visi kaip vienas) apako. Pirmiausia pradėjo nebematyti pinigų - didžiulė "vagnorkių" krūva ištirpdavo bematant, vos tik ją palietus ranka. Žodžiu, tuomet nustojo riestainiais lyti.
"Mūsų žodyje" tuo metu buvo susibūrę puikūs žurnalistai, išmanę LASS ekonomines bei socialines problemas, kirbinę valdžios vyrų nervus dėl mažiausio neatidumo Aklųjų ir silpnaregių sąjungai, dėl abejingumo LASS narių poreikiams.
Prisimenu savo pirmąjį rimtą rašinį "Mūsų žodyje". Tuometinis redaktorius, senas žurnalistikos vilkas Adolfas Venckevičius pasiūlė parašyti apie vilnietį LASS narį, kuris miręs savo bute išgulėjo apie dvi savaites. Tuomet pirmą kartą taip skaudžiai, akis į akį, susidūriau su neįgalaus žmogaus nereikalingumo problema, pasibaisėjau, kad vienišo neregio gyvenimas, jo gyvybė nerūpėjo nei socialiniams darbuotojams, nei kaimynams, nei visiems kitiems, kas privalėjo juo rūpintis. Širdyje liko labai didelė nuoskauda. Negalėjau sutalpinti į savo mažai gyvenimo purvo mačiusią galvelę užplūdusių niūrių minčių. "Koks gi yra tas neregio gyvenimas, - galvojau aš, - kokia jo prasmė ir esmė? Negi nėra, kas jam padeda?"
Dabar, dirbdamas teisėsaugos bei teisėtvarkos savaitraštyje ir kasdien skaitydamas žinutes, suvestines, straipsnius apie smurtą, chuliganizmą, kitus nusikaltimus, turbūt nenustebčiau išgirdęs, kad nusikaltėliai gatvėje sumušė, apiplėšė neregį, o smurto sceną stebėję praeiviai net nesiteikė padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui. Baisios, žiaurios mintys. Tačiau tokia yra tiesa, kurios nei pagražinsi, nei pakeisi.
Nesu pranašas, bet vis dėlto tikiu šviesa, gėriu. Bent jau noriu tikėti. Tikiu, kad ateis toks laikas, kai ir neregiai, ir kiti žmonės saugiai vaikščios gatvėmis, nebijodami būti užpulti, sumušti, apiplėšti, o LASS nariui įklimpus į bėdą, atsitikus nelaimei, atsiras bent vienas pagalbininkas. Jis prieis prie nelaimingojo ir pasakys: "Imk mano ranką, žmogau"...
