Lietuvos aklųjų bibliotekos Lietuvos aklųjų muziejaus vedėjas
Saulius PLEPYS"Mūsų žodyje" buvo įdomu
Nei mokydamasis mokykloje, nei studijuodamas universitete apie žurnalisto profesiją nė nesvajojau. Taigi dar kartą pasitvirtino faktas, kad gyvenime neretai būna visai nelauktų, netikėtų posūkių. Žurnalistu vis dėlto tapau, nors ir šiandien abejoju, ar esu vertas juo vadintis. Perskaitai talentingo žurnalisto rašinį ir pagalvoji: štai kaip dailiai, patraukliai ir įdomiai sugeba pavaizduoti žmogų ar šiaip kokį gyvenimo reiškinį. Kaip ten bebūtų, žurnalistikai skyriau nemaža jėgų ir laiko, o rašinių buvo visokiausių: ir visai neblogai nusisekusių, ir niekam tikusių.
Apie mūsų žurnalo steigimą sužinojome mokykloje iš mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Antano Baltramiejūno. Šita naujiena mus sudomino ir buvo gyvai diskutuojama. Mums rūpėjo, ir koks pavadinimas jam bus parinktas, ir tai, apie ką bus jame rašoma. Mano studijų metais buvo paskelbtas geriausios apybraižos konkursas. Nutarėme ir mudu su Vaclovu Areima savo jėgas išbandyti. Surentėme apybraižą "Klemas pypke kala". Pone karaliau! Kai sužinojome, kad šiai apybraižai skirta pirmoji vieta, vos kūliais nesivertėme. Maža to: buvome premijuoti trimis šimtais rublių, o kam kam, bet studentui tai buvo dideli pinigai. Ko gero, tas laimėjimas ir buvo pirmasis žingsnis į žurnalistiką. Baigus universitetą, teko ragauti valdininko duonos. Darbas su žmonėmis man buvo mielas. Džiaugiausi galėdamas kam nors padėti, bet visokių nutarimų ir pranešimų rašymas buvo man peilis. Pabėgau dirbti į leidyklą, surenčiau keletą rašinėlių ir 1967 m. Adolfas Venckevičius pasiūlė man darbą "Mūsų žodžio" redakcijoje.
Tuo metu čia dirbo nemažą žurnalistinę patirtį turintys kūrybiniai darbuotojai Vladas Motiejūnas, Genutė Pronckienė, kiek vėliau - Birutė Vėlyvytė. Vladas ir Birutė rašė sklandžiai, greitai, lengvai ir probleminius straipsnius, pasižymėjusius aktualumu ir analizės gilumu, ir apybraižas apie neregius žmones. Kadangi užėmiau aukštesnes pareigas (dirbau vyr. redaktoriaus pavaduotoju), pasitaikydavo atvejų, kad mėgindavau juos pamokyti, įsikišdamas į būsimo straipsnio aptarimą. Kartą vienas jų man ir sako: "Arklį kausto - ir varlė koją kelia". Šitą patarlę įsiminiau visam gyvenimui. Buvome jauni ir neretai mus įsukdavo bohemiško gyvenimo verpetas. Dažnai į redakciją užsukdavo Paulius Širvys, Antanas Jonynas, Bronius Mackevičius. Esu įsitikinęs, kad žurnalo kokybė dėl to nenukentėdavo.
Nemanau, kad skaitytojus labai domintų redakcijos darbo rutina, todėl papasakosiu porą pikantiškesnių epizodų iš savo žurnalistinio gyvenimo.
Kartą su Genute Pronckiene buvome išvykę į Moldaviją pasižvalgyti, kaip ten gyvena ir dirba mūsų likimo broliai. Galingo avialainerio šuolis - ir mes jau Kišiniove. Vargai prasidėjo, kai reikėjo rasti vietą, kur galėtume nakčiai galvą priglausti: viešbučiuose vietų nebuvo. Nežinojome, kad rodant viešbučių tarnautojams dokumentus į pasą reikia įdėti mažų mažiausia 10 rublių. Galų gale vienoje skylėje mus apgyvendino ir be šio priedo. Mane su 15 gana neaiškių tipų - viename kambaryje. Genutė - begaliniame koridoriuje už kokių 100 metrų. Bendras tualetas nuo mano kambario - taip pat už kokių 100 metrų. Čia ir prasidėjo kančios: pamėgink naktį be kito pagalbos tą prakeiktą tualetą susirasti, o po to grįžti į savo landynę. Tikra bėda, bet nėra padėties be išeities. Kelis kartus išmatavau žingsniais kelią nuo savo kambario iki to nelemto tualeto ir prakeiktos landynės patalynė liko sausa.
Kitas epizodas, likęs mano atmintyje, susijęs su medicina. Tuo metu Lietuvoje labai pagarsėjęs buvo Skirsnemunėje gyvenęs žolininkas Sebastijonas Gadliauskas. Buvo jis kilęs iš bajorų, o dar svarbesnė ta aplinkybė, kad jis buvo antros grupės regėjimo invalidas. Susiruošiau vieną gražią dieną ir nukakau pas tą žmogų. Papasakojo jis man tikrai įdomią savo protėvių istoriją, parodė atsiliepimų knygą, kurioje, jo žodžiais tariant, yra padėkų net iš žydų žemės. Jis tvirtino, kad jo žolelėmis galima išgydyti visas ligas, o ypač pasiutimą, nors mokslo vyrai ilgai tuos vaistus tyrę, bet jokios jų gydomosios galios taip ir neįžvelgę. Apie visa tai parašiau straipsnį, kuriame papasakojau Sebastijono Gadliausko giminės istoriją. Jo vaistų problemą palikau su klaustuku. Gal po to mano rašinio žolininko biudžetas dar gerokai pasipildė, nes gana daug neregių į Skirsnemunę patraukė. Tą straipsnį buvau beužmirštąs, bet vieną gražią dieną į redakciją įlėkė garsioji Lietuvos žolininkė Eugenija Šimkūnaitė, kuri noriai bendradarbiavo ir mūsų žurnale. Įlėkė ir tiesiai prie reikalo: "Kuris čia jūsų tą šarlataną išgarsinot?" Kadangi nesijaučiau nusikaltęs, nedelsdamas prisipažinau. Gavau pipirų, o žurnalas gana ilgam laikui neteko geros bendradarbės. Gaila, bet su Eugenija Šimkūnaite mes taip ir nesusitaikėme, nes ji mane viešose paskaitose kaltino, kad esą aš už nepripažinto žolininko reklamą gavęs nemažą sumelę. Teko kreiptis į Sveikatos ministeriją, kad sudrausmintų įsismaginusią medicinos mokslų daktarę. Įvairių nutikimų buvo ir daugiau, bet visko neaprašysi, o darbą žurnale prisimenu su malonumu.
