NAUJOS KNYGOS


Remigijus BALSYS

"OBUOLIAI IŠ VISO GYVENIMO SODO"


Yra žmonių, rašančių knygas - daug knygų. Yra žmonių, kurių gyvenimas - tarsi pati įdomiausia knyga. Yra ir tokių, kurie per visą savo amžių išleidžia vos vieną ar dvi knygas, tačiau persmelktas gyvenimo išmintimi, stiprias ir tikras - tarsi daugelį metų laikytas ir saugotas vynas. Literatūra dėl to ir nuostabi, kad čia dažnai negalioja įprasta aritmetika: vienas mažiau už penkis, o penki mažiau už dešimt. Tuo visiškai nenorime pasakyti, kad Bronius Kondratas neišleis daugiau knygų, tačiau bent kol kas turime vienintelę - praėjusiais metais Lietuvos aklųjų bibliotekos 500 egzempliorių tiražu išleistą jo poezijos rinktinę "Tarp minties ir akmens".
     Kaip teisingai pastebi knygos redaktorė poetė Elena Mezginaitė, ši B. Kondrato knyga - tai "obuoliai iš viso ir vienintelio sodo". Joje gausu išminties, gyvenimo patirties ženklų, dažnas sodo, kelio įvaizdis. Prieš skaitytojo akis praplaukia vaikystėje, jaunystėje, brandos amžiuje autoriaus pamatyti ir išjausti vaizdai. Knygoje gausu ekspresyvumo, galima rasti moderniosios poetinės kalbėsenos, tačiau pats autorius save laiko "dinozauru" iš prieškario laikų ir visai to nesigėdija. Iš tikrųjų B. Kondrato poezija savo dvasia, kalbėsena, intonacijomis bene artimiausia būtent ketvirtajame mūsų amžiaus dešimtmetyje susiformavusiai poetinei mokyklai. Pats autorius "vienintelį vaisių iš viso savo gyvenimo sodo" paėmė jau sulaukęs išties brandaus amžiaus.
     B. Kondratas gimė 1915 m. spalio 25 dieną Taline. Jo tėvas buvo geležinkelininkas. Į Lietuvą būsimasis poetas grįžo dar vaikas ir apsistojo Rokiškio rajone - motinos gimtinėje. "Čia, - sako pats Bronius, - ilgai ir prakeiktai ganiau."
     Lietuvos kariuomenės pašauktas tarnauti, jis pateko į Kauną. Čia susipažino su poetais Eduardu Mieželaičiu, Vladu Mozūriūnu, Jonu Šiožiniu. Paties B. Kondrato pirmasis eilėraštis buvo išspausdintas 1928 m., kai būsimasis poetas teturėjo 12 metų. B. Kondratas mokėsi ir piešti. Šito meno jį mokė tolimas giminaitis, tapytojas Justinas Vienožinskis. Vėliau B. Kondratas pats nemažai piešė, turėdavo užsakymų.
     Šiuo metu B. Kondratas gyvena netoli Vilniaus, Grigiškėse. Daugelį dešimtmečių sodintas ir puoselėtas jo poezijos sodas pagaliau sužaliavo - metas skinti jo vaisius.
     B. Kondratas - 1998 metų neregių literatų konkurso nugalėtojas. Lapkričio 26 dieną Vilniuje, Lietuvos aklųjų bibliotekoje, jau įvyko jo knygos pristatymas. Belieka tik palinkėti šiam "prieškario dinozaurui" sveikatos, giedro ir ramaus buvimo savo paties išaugintame ir išpuoselėtame sode.


     Juodas nerimas

     Buvo žalias nerimas - pušis,
     Laužiama audros be atvangos,
     Jau į žalią burę panaši,
     Laukė ji čiurlioniškos bangos.
    
     Buvo baltas nerimas - pušis,
     Šerkšno negyvi balti spygliai
     Ir kaltė, kad buvo išnaši -
     Kirvio pleištas šerdyje giliai.
    
     Žiūri miškas briedžio akimis:
     Medžio aukai lenkiasi dangus,
     Lūšies žingsniais vaikšto naktimis
     Mano juodas nerimas - žmogus.

     Lapkritis klevo kieme

     Iš seno aš savo kieme -
     Iš klevo lopšys ir karstas.
     Tik lapkričio lapas žeme -
     Žvaigždes jo viršūnė žarsto.
    
     Kas lapas? Gegužis supūs,
     Žaliausią lapą žadėjęs.
     Dainuoja ir šluoja lapus
     Kiemsargiu gimęs vėjas.

     * * *

     Gaiviu lietum suoštum,
     Nukristum debesim -
     Aliai žolelė trokšta,
     Ir šuliniai sausi.
    
     Ugnies lanku ta saulė -
     Nekeiksi, ji šventa.
     Kantrumas to pasaulio
     Po ugnine vanta.
    
     Nakčia - lietus už lango,
     Klausai jo ir staiga
     Užkrinta saulės lankas -
     Vėl miego valanda.
    
     Debesys - balti dvarai

     Laimė tie balti dvarai -
     Eik, ten visko iki valiai.
     Baigės pasaka gerai -
     Gulbę parvedė karalius.
    
     Sruvo prakaitas sūrus,
     Betgi pasaka tikėjom:
     Arė tėvas tuos dvarus,
     Savo dvaro neturėjęs.
    
     Kaipgi man be išeities -
     Nei tos gulbės, nei to dvaro,
     Ten be laimės eketės
     Mano tėvas vis dar aria.
    
     Ta vaga - varai varai
     Į saulėlydžio palaukę,
     Kur palaukia, kur atplaukia
     Debesų balti dvarai.
    
     * * *

     Klevas kaip Pelenė -
     Aukso nebėra.
     Rudenį tylenį
     Vėtra gainioja.
    
     Vėjo velnią raišą
     Karia naktimis,
     Už karalių kvaišą
     Medžiai nuogesni.
    
7     Lapas paskutinis
     Kerta į akis,
     Lapas kaip likimas -
     Vejamas leki.
    
     Gal likimas margas,
     Gal žvaigždžių vaga -
     Auga pilkas vargas
     Uoga rudene.
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]