TEISĖS NAUJIENOS


Giedrius STOŠKUS

Invalidų teisėmis labiausiai rūpinamasi rudenį


Labiau įsigilinę į rudens darbus, galime pastebėti, kad rudenį ne tik kasamos bulvės, renkami grybai, skaičiuojami viščiukai, t.y. susumuojami rezultatai, bet ir kur kas intensyviau leidžiami specialiąsias invalidų teises reglamentuojantys įstatymai. LR invalidų socialinės integracijos įstatymas buvo priimtas 1991 m. lapkričio 28 d., o pakeistas bei papildytas 1995 m. spalio 31 d., 1996 m. spalio 22 d. ir 1998 m. spalio 22 d. Vienintelė išimtis iš šios taisyklės yra 1997 m. birželio 26 d. šio įstatymo 12 str. 3 d. pakeitimas, tačiau tai tik nežymus redakcinio pobūdžio patikslinimas, kuriuo, pasikeitus institucijos pavadinimui, žodžiai "apskričių valdytojų administracijos" pakeisti žodžiais "apskričių viršininkų administracijos".
     Išsamiau aptarsime naujausius įstatymo pakeitimus, kurie pagal 1998 m. spalio 22 d. LR invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. Viii-904 2 str. turėjo įsigalioti nuo šių metų sausio 1 d. Šiuo minėtuoju įstatymo pakeitimu buvo ne tik papildyti ir pakeisti atskiri Invalidų socialinės integracijos įstatymo straipsniai, bet ir priimta nauja viso aptariamojo įstatymo redakcija. Be daugybės smulkių redakcinio pobūdžio įstatymo pakoregavimų (patikslinta žodžių tvarka sakiniuose, atnaujinti pasikeitę įstatymų ir įvairių įstaigų pavadinimai), šioje aptariamojo įstatymo redakcijoje minėtinos tokios keturios naujovės:
     1. Bandoma tiksliau nustatyti, kokie žmonės laikytini invalidais, t.y. šalia jau anksčiau įstatymo 3 str. 1 d. buvusios invalidumo sąvokos dabar įstatyme pateikiama ir invalido sąvoka. 3 str. 3 d. invalidą įvardina taip:
     "Invalidas - tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų".
     Įstatyme pateikta invalido sąvoka, rodos, beveik žodis žodin nurašyta nuo jau anksčiau įstatyme buvusios invalidumo sąvokos. Vis dėlto yra viena svarbi naujovė. Kadangi kalbant apie invalidą sakoma, jog tai yra bet kurio amžiaus asmuo, tai dabar negalės būti daroma kliūčių gaunant invalidumą senyvo amžiaus asmenims, ir panorėjęs galės būti pripažintas invalidu kad ir šimto ar daugiau metų senelis, jei tik jis turės tam pakankamų sveikatos sutrikimų.
     2. Iš I grupės invalidų išskirti pačius didžiausius organizmo sutrikimus turintys žmonės, kurie pavadinti visiškos negalės invalidais. Įstatymo 3 str. 4 d. visiškos negalės invalidus apibrėžia taip: "Visiškos negalios invalidas - tai bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankiškam".
     Iš šios įstatyme pateiktos visiškos negalės invalido sąvokos sunku spręsti, kokius organizmo sutrikimus turintys asmenys bus pripažįstami visiškos negalės invalidais, juolab kad šis apibrėžimas nėra nepriekaištingas. Jame reikalaujama, kad žmogui būtų visiškai apribota galimybė orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankiškam dėl fizinės ir psichinės negalės. Jungtukas "ir" reikalauja kad būtų abi nurodytos sąlygos, taigi, pažodžiui suprantant šią sąvoką, išeitų, jog visiškos negalės invalidais bus pripažįstami tik tie žmonės, kurie vienu metu turi ir fizinę, ir psichinę negalę. Kur kas labiau čia būtų tikęs jungtukas "ar", nes šis jungtukas reikalauja tik vienos iš kelių sąlygų buvimo, kadangi pagal bendrą šios sąvokos ir apskritai viso įstatymo prasmę aiškėja, kad visiškos negalės invalidams užteks turėti ir vien tik fizinę arba vien tik psichinę negalę, kuri sukeltų įstatyme numatytų sunkių pasekmių. Panaši klaida padaryta ir vardinant sunkios negalės sukeliamus padarinius, t.y. visiškai apribotą galimybę orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankiškam. Čia taip pat nėra visiškai aišku, ar reikalaujama visų šių padarinių kartu, ar pakanka bent vieno iš jų.
     Tiksliau sužinoti, kokie invalidai bus pripažįstami turinčiais visišką negalę, bus galima Sveikatos apsaugos bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms bendrai patvirtinus funkcinių būklių, dėl kurių pripažįstama visiška invalido negalė, sąrašą. Dabar turimomis žiniomis aklieji, o juo labiau silpnaregiai, nebus laikomi visiškos negalės invalidais, nebent šalia regėjimo negalės jie turėtų ir kitų pastovių organizmo sutrikimų.
     3. Aptariamojo įstatymo 22 str. 2 d. numato visiškos negalės invalidams iš valstybės biudžeto mokėti valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio slaugos pašalpą. Valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydį tvirtina LR vyriausybė ir jis negali būti mažesnis kaip 110 procentų minimalaus gyvenimo lygio. Šiuo metu valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydis lygus 138 Lt. Jeigu visiškos negalės invalidas yra teismine tvarka pripažintas neveiksniu, t.y. negali pats sudarinėti sutarčių, sandorių, susikurti sau teisių ir pareigų, minėtoji slaugos pašalpa mokama ne jam pačiam, o jo globėjui. LR civilinio kodekso 15 str. nustato, kad neveiksniu žmogus gali būti pripažįstamas tada, kai dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Slaugos pašalpa visiškos negalės invalidams bus mokama neatsižvelgiant į kitas šių invalidų turimas pajamas. Jei visiškos negalės invalidai gyvena globos įstaigose, jiems ši pašalpa neskiriama. Labiau įsigilinę į slaugos pašalpos prigimtį, galime pastebėti, kad ji iš esmės labiau panaši ne į pašalpą, o į pensiją, kadangi tai yra nuolatinio arba bent jau ilgalaikio pobūdžio išmoka, be to, ja nesiekiama kompensuoti nei dėl svarbių priežasčių prarastų pajamų, nei turėtų papildomų išlaidų. Tai, kad šias pašalpas teisingiau būtų buvę pavadinti pensijomis, netiesiogiai pripažįsta ir pats įstatymo leidėjas, nustatydamas, jog jos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl jų nagrinėjami Šalpos (socialinių) pensijų nuostatuose nustatyta tvarka, kuri skirta šalpos (socialinėms) pensijoms.
     4. Asmenis, kurie slaugo visiškos negalės invalidus arba kurie yra neveiksnaus visiškos negalės invalido globėjais numatoma valstybės biudžeto lėšomis apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu bazinei pensijai gauti. Taigi tokie žmonės galės nedirbti, o valstybinio socialinio draudimo stažas už slaugymo arba globos laikotarpį jiems prisiskaičiuos bazinei valstybinio socialinio draudimo pensijai gauti. Ši naujovė įtvirtinta Invalidų socialinės integracijos įstatymo 22 str. 3 d. Deja, kažkodėl ji nėra įtraukta į tą pačią dieną priimtą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą. Invalidų socialinės integracijos įstatymas numato ir vieną išimtį: valstybiniu socialiniu draudimu nebus apdrausti tie slaugytojai (globėjai), kurie patys jau gauna bet kokią pensiją. Žinoma, norėdamas būti apdraustas, slaugytojas privalės būti tinkamai įformintas ir turėti tai patvirtinantį dokumentą.
     Kol kas nėra visiškai aišku, kas galės būti skiriamas visiškos negalės invalidų slaugytojais ir kokia tvarka tai bus daroma. Geriausia, jeigu jais būtų skiriami visiškos negalės invalido šeimos nariai, giminaičiai ar kiti jam artimesni žmonės, tačiau turėtų būti stengiamasi išvengti galimų piktnaudžiavimo atvejų. Čia juridinis pagrindas galėtų būti LR socialinių paslaugų įstatymo 7 str. 2 d., numatanti savivaldybėms galimybę su šiais asmenimis sudaryti socialinių paslaugų teikimo sutartis. Neveiksnių visiškos negalės invalidų globėjus, kaip ir seniau neveiksniais pripažintų asmenų globėjus, turėtų skirti globa ir rūpyba užsiimančios savivaldybių institucijos. Santuokos ir šeimos kodekso 149 str. reikalauja, kad, parenkant globėją, turi būti atsižvelgiama į asmenines jo ypatybes, sugebėjimą eiti globėjo pareigas, jo santykius su tuo asmeniu, kuriam reikalinga globa, taip pat, jeigu tai galima, į globotinio pageidavimą.
     Nors aptartame 1998 m. spalio 22 d. Invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatyme buvo nustatyta, kad jis įsigalios nuo 1999 m. sausio 1 d., tačiau pasibaigus rudeniui ir užslinkus žiemai sumažėjo dėmesys ir invalidų teisinės padėties reguliavimui. Gruodžio pradžioje imta kalbėti, kad dėl krizės Rusijoje sukeltų ekonominių sunkumų būtų tikslinga šio ir tą pačią dieną priimto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymų įsigaliojimą atidėti iki 1999 m. spalio pirmos dienos. Šio straipsnio rašymo metu, t.y. gruodžio viduryje, tai dar nebuvo padaryta, tačiau Seime jau yra įregistruoti įstatymų projektai Nr. p-1487 ir p-1488, kuriais numatoma pakeisti 1998 m. spalio 22 d. priimtų Invalidų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 str. ir kai kurių Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 17 str. Taigi planuojama pakeisti kaip tik tuos įstatymų straipsnius, kurie numato, nuo kada šie įstatymai turėtų įsigalioti. Turbūt ir vėl viščiukus teks skaičiuoti tik rudenį.
     1998 m. spalio 22 d. buvo pakeisti bei papildyti ir visi pensijas reguliuojantys įstatymai, t.y.:
     1. Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas;
     2. Socialinių (šalpos) pensijų įstatymas;
     3. Valstybinių pensijų įstatymas;
     4. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių pensijų įstatymas;
     5. Valstybinių mokslininkų pensijų laikinasis įstatymas.

* * *

     Kitame žurnalo numeryje trumpai aptarsime negalės žmonėms svarbiausias šių įstatymų naujoves.
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]