Aurimas Žiška

Su lazdele mus mokytojai supažindino dar pradinėse aklųjų mokyklos klasėse: aiškino, kam ji reikalinga ir kodėl reikia su ja vaikščioti. Tačiau kol rimtai nepriverčia gyvenimas, dažniausiai naudoti lazdelės taip ir nepradedi. Savarankiškai, su lazdele, pradėjau vaikščioti tik baigęs aklųjų mokyklą ir įstojęs į Vilniaus pedagoginį universitetą - studijavau istoriją. Du kartus per dieną reikėdavo eiti nuo namų iki universiteto ir atgal. Net ir labiausiai norėdami, nei tėvai, nei draugai neprivedžios! Maršrutą išmokau greitai, per kokias dvi savaites. Su mobilumo mokytoju kitus reikalingus maršrutus mokiausi dar bene pora metų.

• Kai pirmą kartą išeini su lazdele pats vienas, atrodo, kad į tave visi žiūri, jauti nustebusius praeivių žvilgsnius ir šiaip nedrąsu. Ilgiau pavaikščiojus šis jausmas išnyksta. Vaikščioti su lazdele, kaip ir groti, reikia nuolat. Ilgesnį laiką nepavaikščiojęs, prarandi įgūdžius, pradedi jausti psichologinį diskomfortą.

• Vaikštant gali padėti orientuotis ir atsimušantis nuo įvairių statinių ar kliūčių aidas, ir reljefinės šaligatvio plytelės. Tačiau šiais dalykais nereikėtų per daug pasikliauti - jie padeda tik tada, kada žmogus yra išsiugdęs gerą bendrąją orientaciją.

• Sunkiausia neregiui eiti vienam žiemą, kai būna daug sniego. Ypač tada, kai tas sniegas purus ar supustytas į dideles pusnis. Jeigu naktį snigo ar pustė, o iš ryto nėra rimto reikalo eiti, tuomet geriau neiti - palaukti, kol šaligatvius nuvalys kiemsargiai ar kiti žmonės pramins takus. Eidamas per purų sniegą, turi būti ypač atidus, gerai žinoti maršrutą, turėti išsiugdęs gerą krypties pojūtį.

• Blogai eiti lyjant ar po lietaus. Ne dėl to, kad mašinos gali aptaškyti, bet todėl, kad važiuodamos šlapiu asfaltu, jos kelia papildomą triukšmą. Į šią aplinkybę reikia atkreipti dėmesį.

• Einant vienam dažnai reikia įsiminti įvairius posūkius, kliūčių apėjimus ir pan. Nematančiam žmogui patogiausi posūkiai, sudarantys statų kampą. Nemėgstu užapvalintų, 60, 120 laipsnių ir panašių posūkių. Geriau pasirinkti šiek tiek ilgesnį, bet aiškų, nei trumpesnį, bet su neaiškiais posūkiais, pusiau pramintais takais, maršrutą.

• Geriausia, kad informaciją apie reikalingą maršrutą, aplinką, kurioje tenka ar teks ilgesnį laiką būti, neregiui suteiktų kvalifikuotas, specialių žinių turintis žmogus. Aklajam nieko nereiškia tokios, tegu ir pačios geranoriškiausios, reginčių žmonių pastabos: "Ne čia, o ten", "Už ano namo reikės pasukti į kairę, "Einant šiuo maršrutu galima jį sutrumpinti ir nukirsti kampą" ir pan. Akliesiems dažniausiai nereikia "kirtinėti" jokių kampų. Jiems būna patogesnis ilgesnis, užtat saugesnis, aiškesnis maršrutas.

• Pasiklydus reikia klausti žmonių ar tiesiog paprašyti pagalbos. Didžioji reginčių žmonių dalis yra paslaugūs ir mielai padeda. Kai pradedi vaikščioti savarankiškai, pagalbos paprašyti būna jau ne taip baisu.

• Jeigu nematantis vaikas mokosi tame pačiame mieste, kur ir gyvena, pirmiausia jis turėtų išmokti pats vienas nuvažiuoti nuo mokyklos iki namų ir grįžti atgal. Visiškai natūralu, kad savo nematantiems vaikams tėvai stengiasi padėti. Tačiau labai dažnai ta pagalba virsta perdėta globa. Reikia rasti "aukso vidurį". Tėvų nuostata turėtų būti tokia: tai, ką moku aš, turėtum mokėti ir tu. Tėvai nematantį vaiką turėtų išmokyti nueiti iki artimiausios parduotuvės, socialinių paslaugų tarnybos, poliklinikos.