Alvydas Valenta

Prieš pradėdamas kalbėti apie baltąją lazdelę, apie savo patirtį vaikščiojant su ja, turiu pasakyti, kad esu šios srities savamokslis. Taigi mano samprotavimai ir pastebėjimai nepretenduoja į objektyvią tiesą ar galutinę nuomonę. Mokykloje su lazdele vaikščioti manęs niekas nemokė - neruošė šiam dalykui nei praktiškai, nei psichologiškai. Su baltąja lazdele pradėjau vaikščioti jau suaugęs, būdamas dvidešimt ketverių metų. Kodėl nevaikščiojau anksčiau - racionalaus atsakymo rasti neįmanoma. Matyt, todėl, kad bet kokia lazda nuo seniausių laikų žmogaus sąmonėje asocijavosi su elgetyste, išmalda, luošumu, kažin kokia nesuprasta ir neįsisąmoninta gėda. Kiek žinau, panašų jausmą, prieš paimdamas į rankas baltąją lazdelę, yra jutęs ne vienas neregys. Tokių neigiamų nuostatų ar emocijų galima išvengti tik vienu būdu: kuo anksčiau, dar mokyklos suole, nematančius žmones pradedant mokyti vaikščioti savarankiškai. Šalia suaugusio žmogaus, pirmą kartą į rankas paėmusio lazdelę, būtinai turėtų būti mobilumo mokytojas ar bent jau kitas savarankiško vaikščiojimo praktiką turintis neregys.

Žinomais maršrutais dabar vaikštau greitai ir gana tiksliai. Bet savo orientavimosi sugebėjimus vertinu tik kaip vidutinius. Tačiau net vidutiniškai besiorientuojantis žmogus gali išmokti naudotis baltąja lazdele, tapti kaip galima labiau nepriklausomas nuo kitų žmonių.

• Vaikščiodamas savarankiškai, stengiuosi įsidėmėti ne tik savo maršrutą, bet ir artimiausių gatvių tinklą: iki kur tęsiasi viena ar kita gatvė, kur ji baigiasi, su kokia gatve susikerta? Tuomet būna lengviau susiorientuoti pasiklydus. Vaikštant vienam labai svarbu gerai išlavinti krypties pojūtį. Jis praverčia, kai reikia apeiti kokią nors didesnę kliūtį, ir ypač - kai į tą patį tašką veda keletas skirtingų kelių.

• Eidamas lazdelę laikau dešinėje rankoje įstrižai kaip pieštuką. Žengdamas dešine koja, lazdele čiuopiu kelio plotelį priešais kairę koją, žengdamas kaire koja - priešais dešinę. Jeigu šaligatvis lygus ir lazdelės antgalis su ratuku, galima ir braukyti. Stengiuosi, kad rankoje laikoma lazdelė nekliudytų žmonių, kad ir kiek daug gatvėje ar stotelėje jų būtų, kad lazdelės galas neatsidurtų kito žmogaus kelyje ar tarp jo kojų. Dažniausiai šito pavyksta išvengti. Jeigu vis dėlto nepavyksta, visą tos dienos ar bent jau pusdienio vaikščiojimą vertinu pačiu žemiausiu pažymiu. Vieną ar kitą išvyką laikau nusisekusia, jeigu jos metu pavyksta neatkreipti niekieno dėmesio, arba tas dėmesys būna tik minimalus.

• Jeigu važiuojama troleibusu ar autobusu, pravartu įsiminti ne tik stotelę, kurioje išlipi, bet ir esančią prieš ją ir kitą, esančią už jos. Išmokti, kaip grįžti atgal ar kelio galiuką paėjėti į priekį. Tai reikalinga todėl, kad visada esama pavojaus apsiskaičiuoti ir išlipti ne savo stotelėje, o ir vairuotojai vis dar klysta jas pranešinėdami. Dar geriau turėti supratimą apie visą maršrutą, kuriuo važiuoji, kokie čia važiuoja kiti autobusai ar troleibusai, kur jie stoja, kokia yra galutinė jų maršruto stotelė ir pan.

• Važiuojant autobusu, jeigu orientuojamasi pagal posūkius ir tie posūkiai nėra labai ryškūs, derėtų atsiminti, kad vienoks pojūtis posūkio metu sėdint pilno autobuso priekyje ir šiek tiek kitoks, kai stovi tuščio autobuso gale. Čia galima nesunkiai apsirikti. Vienoks įspūdis važiuojant senu, garsiai "riaumojančiu" autobusu ir šiek tiek kitoks - lengvai judančiu ir tyliai veikiančiu.

• Stotelėje, laukiant autobuso ar troleibuso, patarčiau lazdelę turėti rankose, aiškiai matomą. Šitaip galima tikėtis, kad transporto priemonei artėjant, kas nors iš laukiančiųjų prieis ir pasakys, koks jos numeris - išvengsite klausinėjimo procedūros. Jeigu vis dėlto numerio reikia klausti, tada irgi lazdelę geriau turėti rankose, o ne sulankstytą slėpti krepšyje ar drabužio klostėse - nereikės aiškinti, kad jūs esate neregys ir nematote numerio.