KAIP ATSIRADO AKLŲJŲ LAZDELĖS?
Aklieji su lazdomis vaikščiojo nuo seniausių laikų. Tačiau tik XX a. pradžioje, ypatingai po Pirmojo pasaulinio karo, pradėta suprasti, kad lazdelė regėjimo netekusiam žmogui gali daug padėti. Patirtis parodė, kad įgudusiose rankose ji labai padidina neregio savarankiškumą, praplečia judėjimo laisvę, gerina pasitikėjimą savimi. Vaikščiojimo su lazdele įgūdžių, kaip tam tikros mobilumo sistemos, aklieji pradėti mokyti ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šios srities pionierius buvo Ričardas Hūveris (Richard Hoover), mokęs su lazdele vaikščioti Pirmajame pasauliniame kare apakusius kareivius. Greitai R. Hūverio patirtis peraugo į sistemingas orientacijos ir mobilumo pamokas visose Jungtinių Amerikos Valstijų aklųjų mokyklose. Tačiau R. Hūverio lazdelė dar nebuvo dabar neregių naudojama baltoji lazdelė.
Mintis, kad aklieji turėtų su savimi nešiotis aiškiai matomą ženklą - baltają lazdelę - 1931 m. kilo vienai paryžietei. Anot jos, turėdami tokį ženklą, regėjimo netekę žmonės būtų labiau pastebimi ir galėtų sulaukti daugiau pagalbos.
JAV, Overbruko aklųjų mokykloje, darbo su kompiuteriais įgūdžių mokęsis Remigijus Audiejaitis (1972-2007) pasakojo: "Amerikoje šalia specialybės - darbo su kompiuteriu, vykdavo ir mobilumo pamokos. Iš pradžių mokė elementariausių dalykų - judėti patalpoje, įvairių vaikščiojimo su lazdele technikų. Tada buvo išeita į lauką, vaikščiojome mokyklos teritorijoje; dar vėliau išėjome į miestą, mokėmės pereiti per gatvę. Maršrutai ilgėjo, kol pagaliau priėjome iki stotelės ir įlipome į autobusą. Per savaitę vykdavo dvi mobilumo pamokos ir viskas buvo daroma labai nuosekliai ir labai sistemingai."